"Veido" archyvas

Apskritojo stalo diskusija

Algimantas Šindeikis, Brigita Tamošiūnaitė

2018 m. visoje ES turės būti statomi tik visiškai energijos nevartojantys visuomeninės paskirties pastatai (vadinami pasyviaisiais), o jau nuo 2020 m. toks reikalavimas bus keliamas absoliučiai visoms statyboms. Kol kas tai skamba nelyg kosminiai planai, ypač Lietuvoje, kur dar nėra nė vieno, net eksperimentinio, sertifikuoto pasyvaus namo ir dar tik kuriama jų sertifikavimo tvarka. O kai kuriose Vakarų Europos valstybėse jau stovi pavyzdiniai, bendromis valstybės ir privataus verslo lėšomis pastatyti pasyviųjų namų parkai, kuriuose apsilankę užsakovai – tiek viešosios paskirties pastatų planuotojai, tiek savo nuosavą namą planuojantys žmonės – gali savo akimis pamatyti taupiuosius statinius, susipažinti su detaliais skaičiavimais ir įrodymais.
Kodėl Lietuvoje ši iniciatyva, kaip ir visos kitos energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvos, taip sunkiai skinasi kelią?
Apie tai “Veidas” nusprendė surengti apskritojo stalo diskusiją, kurioje dalyvavo Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, VGTU docentas Gintautas Blažiūnas, Nacionalinės pasyvaus namo asociacijos direktorius Aidas Vaičiulis ir šios organizacijos valdybos pirmininkas Remigijus Simonavičius, VGTU Pastatų energetikos katedros vedėjas Vytautas Martinaitis, KTU Architektūros ir statybos instituto mokslo darbuotojas Edmundas Malasiūnas, Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento Projektavimo statybos produktų ir procesų aptarnavimo skyriaus vyr. specialistas Tomas Baranauskas ir pasyviuosius būstus Lietuvoje jau statančios UAB “Veikmė” direktorius Eugenijus Zaremba.

"Veido" archyvas

VEIDAS: Pagal ES direktyvą Lietuvoje, kaip ir visoje Sąjungoje, jau 2018 m. visuomeninės paskirties pastatai turės būti pasyvūs, t.y. nevartoti energijos, o nuo 2020 m. šis reikalavimas bus privalomas visiems statomiems namams. Rodos, laiko dar yra, tačiau ar tikrai spėsime pasirengti tokioms revoliucinėms statybos permainoms? Ar Lietuva pajėgi šią tvarką įgyvendinti ekonomiškai ir finansiškai, ar nepritrūksime politinės valios?
G.Blažiūnas: Europos architektų taryboje pasyvių pastatų problemas gvildename jau kelerius metus.
Iš tiesų, nuo 2018 m. visi valstybiniai ir biudžetiniai pastatai turės būti nulinės energijos suvartojimo, ir tai yra rimtas iššūkis ne tik Lietuvai – visa Europa nerimsta. Tik kitos valstybės aktyviai kelia šį klausimą, o Lietuvoje jis niekam neįdomus. Kad ir į ką kreipiamės, visi laukia, kol valstybė ims ir išspręs šį klausimą. Tuo tarpu Vakaruose šią problemą pavesta spręsti kiekvienam gyventojui individualiai, o valstybė tik padeda dotacijomis, technologijomis.
A.Vaičiulis: Pasyvaus namo koncepcija apsiriboja geru technologiniu procesu. Čia nėra jokių stebuklingų medžiagų, jokių stebuklingų veiksnių. Tinkamai vykdomas statybos procesas garantuoja teigiamą rezultatą.
Pirmas žingsnis – projekto užsakymas. Dabar užsakovas nežino, ką užsakyti, o vykdytojai, pradedant architektais, nežino, kaip namą padaryti pasyvų.
Niekas nesako, kad reikia naudoti kosmines medžiagas. Pasyviam namui naudojamos tos pačios medžiagos, tik pasirenkami teisingi sprendimai. Kokybiškas visas technologijos procesas garantuoja sėkmę. Ką tik grįžau iš tarptautinio kongreso, jame buvo per 40 pranešimų apie pasyvųjį namą ir visi akcentavo tą patį: kaip tinkamai tokį namą suprojektuoti, laikytis technologinio proceso, jį kontroliuoti ir pasiekti rezultatą.
V.Martinaitis: Mane stebina Lietuvos valdžios susirūpinimas, kaip pastatyti kuo daugiau energijos generatorių, prisijungti kabelį, pasistatyti atominę elektrinę, užuot mažinus energijos suvartojimą. Jei mažiau vartosime – nereikės pirkti. Kalbame apie priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio, o apie priklausomybę nuo energijos vartojimo – ne.
E.Malasiūnas: Pasyvus namas yra vokiečių iniciatyva. Tai toks pastatas, kuris vartoja labai mažai energijos ir daugiau kaip pusę tos vartojamos energijos sudaro energija iš atsinaujinančių išteklių. Tačiau realybėje tobulumo dar nėra pasiekę ir patys idėjos autoriai. Jau yra parengtas klasifikavimas, sudarytos energijos vartojimo klasės, tačiau dar iki galo neįvertintas energijos iš atsinaujinančių išteklių indėlis. Apskritai energijos sąnaudų skaičiavimo metodai pasyviame ir įprastame name kol kas nesutampa. Be to, teoriškai pasyviame pastate šildymo sistema iš viso nereikalinga – bet vargu ar Lietuvoje pavyks to pasiekti dėl mūsų klimato.
T.Baranauskas: Europos Komisija siekia sumažinti energijos suvartojimą iki 60 proc. iki 2020 m. Vadinasi, po 2018 m. visi valstybiniai pastatai turės būti nulinės energijos suvartojimo.
Naujiems pastatams lengviau pasiekti šiuos reikalavimus, o senesniems tokių rodiklių siekti net neapsimoka – tiek finansiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Taigi seniems pastatams tik nustatomi didesnio, nei yra dabar, energijos taupymo reikalavimai, tačiau nulinės energijos iš jų nereikalaujama.
Lietuvoje žengiami dar tik pirmieji žingsniai nulinės energijos pastatų link. Yra nustatytos normos, kokius reikalavimus turėtų atitikti tokie pastatai, – šios normos turėtų įsigalioti nuo kitų metų vasario.
R.Simonavičius: Pasyvus namas nesuprojektuojamas per vieną dieną. Jei kalbame apie reikalavimus, kurie keliami 2018 ir 2020 m., tai nepradėję imtis veiksmų dabar, atsibusime tada ir suprasime, kad nieko nesame padarę. Jeigu norime kalbėti apie tai, kad bent tam tikros direktyvos nuostatos būtų įgyvendintos, Lietuvos projektuotojai, architektai, konstruktoriai turi pradėti mokytis, kaupti žinias, nes pats procesas yra labai inertiškas.
Jei kalbėsime apie patį reglamentavimą – taip, iš tikrųjų Lietuvoje yra priimtas naujas statybos techninis reglamentas, kuris, kaip projektas, buvo tik trumpam pasirodęs viešojoje erdvėje. Bet metodika irgi kelia daug klausimų, o sureaguoti laiko nebuvo palikta.
E.Zaremba: Mano manymu, žodis “pasyvus” nėra tinkamas – galėjo kalbininkai tokį pastatą pavadinti tiesiog taupiu. Kalbu apie tai, nes pavadinimas, ypač kai kalbama apie naują rinkoje produktą, yra labai svarbus. Dabar dar tenka klientams ilgai aiškinti, kas yra tas pasyvus namas.
VEIDAS: Ar teisybė, kad pasyvaus namo statybos sąnaudos yra tik 6 proc. didesnės negu įprasto pastato, o energijos taupymas – milžiniškas?
E.Zaremba: Taip. Tačiau Lietuvoje nepakanka informacijos apie pasyviuosius pastatus sklaidos. Nėra apmokyta statybų rinka, dar net nėra tinkamo procesų reglamentavimo.
Tiesa, tos statybos sąnaudos apskaičiuotos daugiabučio namo pavyzdžiu. Individualų namą kiekvienas statosi už tiek, kiek nori ir gali. Bet kokiu atveju energijos vartojimo efektyvumas yra labai lengvai apskaičiuojamas dalykas – vartojame mes pasyvaus namo terminą ar kalbame apie jau aiškias energetinio efektyvumo klases.
Šią žiemą atlikome eksperimentą, lyginome a ir b klasės namus. Parametrai buvo pasirinkti tokie patys: name gyvena keturių asmenų šeima su dviem vaikais, namo plotas 200 kv. m. Taigi per sausį, vasarį ir kovą a klasės name dujų buvo suvartota du kartus mažiau. Per tris mėnesius sutaupyti 1904 litai.
Beje, dar niekas nekalbėjo apie mikroklimatą. Pasyviajame name nėra skersvėjų, pelėsių, temperatūros skirtumų, oras visada grynas, negirdėti triukšmo, nes pastatas yra sandarus ir nereikia atidarinėti langų.
VEIDAS: Tai kaip – ar žmonės puola pirkti jūsų namų?
E.Zaremba: Nepuola. Tačiau vieną namą nusipirkęs žmogus yra devintame danguje.
VEIDAS: O kodėl kitų neperka?
E.Zaremba: Kitus čiupinėja, analizuoja, skaičiuoja, kiek kainuos, jei patys pasistatys. Trūksta praktikos, gyvų pavyzdžių. Pats geriausias pavyzdys, kaip taupyti ir realiai sumažinti sąskaitas, būtų mokykla. Jeigu valstybė nors vieną mokyklą renovuotų iki pasyvaus pastato lygio su visomis vėdinimo sistemomis ir palygintų ją su kita panašia mokykla, išvystume dieną ir naktį.
VEIDAS: Taigi visi sutarėme, kad būtų kvaila statyti kokį nors kitokį namą, nes pasyvusis kainuoja tik vos brangiau, o efektas didžiulis. Tai kodėl šis projektas taip sunkiai skinasi kelią Lietuvoje?
A.Vaičiulis: Susiduriama su problema – nežinau, ko nežinau, dėl to nežinau, kaip daryti. Tai reiškia, kad jeigu neišmanau, kaip tai padaryti, jokia valstybė čia nepadės.
G.Blažiūnas: Stinga informacijos. Pavyzdžiui, Austrijoje yra pasyviųjų namų parkas, į kurį visi gali ateiti ir pačiupinėti, – ir jį savo lėšomis parėmė valstybė. Tą patį daro suomiai. Tokie projektai plėtojami privačia iniciatyva, bet ji labai remiama ir palaikoma valstybės – ši skiria žemės, suteikia lengvatų, skatina.
Jeigu jūs sugalvosite pasistatyti pasyvų namą, susidursite su daugybe problemų, su kuriomis susiduria ir žmogus, besistatantis paprastą namą, bet Lietuvoje jokios nuolaidos dėl to, kad siekiate didesnio energetinio efektyvumo, iš valstybės negausite. Maža to, bankai yra sugriežtinę paskolų sąlygas, todėl jums reikės kur kas daugiau savo pinigų.
Problemų kyla ir dėl projektavimo – universitetuose iš esmės viskas daroma senoviškai, jokių naujų technologijų programose nėra.
E.Zaremba: Aš taip pat akcentuočiau sklaidos trūkumą ir manyčiau, kad valstybė čia būtinai turi dalyvauti. Architektai irgi nesiūlo naujovių, nesikalba su klientais apie energijos efektyvumo klases.
G.Blažiūnas: Tas architektas, kuris, tarkime, baigė universitetą prieš šešerius septynerius metus ir nuvažiavo dirbti į Marijampolę, net ir neturi naujausios informacijos.
V.Martinaitis: Vienas mano magistrantas nori “supasyvinti” kelis nedidelius daugiabučius ir tiria, ką daryti. Studentai yra užsidegę šiais pasyviais namais ir rašo daug darbų šia tema. Mes norėtume bendradarbiauti, pritaikyti savo tyrimus praktikoje, tačiau Lietuvoje niekas tokių programų neremia.
VEIDAS: Norėčiau paprašyti reziumuoti. Visi turime bendrą tikslą – kad Lietuvoje kiek galima greičiau ir daugiau būtų pasyvių namų. Ką reikėtų padaryti šiandien?
G.Blažiūnas: Kaip minėjau, visų pirma trūksta valstybės apčiuopiamos paramos visoms šioms idėjoms. Trūksta informacijos sklaidos, nes žmonės apie tai nežino. Tam reikia pastatyti bent kelis pasyvių namų parkus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, kad atėję žmonės galėtų pasižiūrėti, kas yra saulės baterijos, kolektorius, atsinaujinančių energijos šaltinių katilas. Tuomet jie supras, kad ir jiems tokių reikia.
A.Vaičiulis: Reikia žinoti, ką darai. Yra šalių, išbandžiusių visa tai, reikia iš jų ir mokytis. Esu susipažinęs su pasyvių namų sertifikavimo sistema, vienas “Veikmės” konstruktorius buvo apmokytas Vokietijoje – tai be galo sudėtinga sistema. Tačiau nerengdami specialistų iš vietos nepajudėsime. Kai konstruktoriai, architektai supras, kas iš esmės yra pasyvus namas, kaip jį suplanuoti, pradės kalbėtis apie tai su klientais.
Labai pritariu idėjai dėl bandomųjų projektų. Šiuo metu Lietuvoje tai labai problemiškas klausimas, nes pas mus yra tik privačios iniciatyvos.
Aš, kaip asociacijos direktorius, esu labai už, kad Lietuvoje reikia sertifikuoti bent vieną namą pagal Vokietijos reikalavimus, – juk ten labai griežtos sąlygos, reikalaujama “geležinės” kokybės.
Realiai pasyviųjų namų jau esama ir aplink Vilnių, ir aplink Kauną, ir aplink Klaipėdą, bet sertifikuoto nėra nė vieno. Ir tai didelė problema, neleidžianti pajudėti iš vietos. Kaip įrodyti visuomenei pasyvaus namo privalumus, kai negali parodyti nė vieno sertifikato? Taigi bandomųjų projektų klausimas yra vienas pirmųjų.
Kokios modifikacijos tas namas bus – jau kitas klausimas. Jei tai bus suomių variantas – savivaldybė duos sklypą ir privatūs asmenys pastatys daug įvairaus tipo namų. Jei pasirinksime austrų variantą – viską finansuos valstybė. Svarbu, kad projektai būtų pradėti plėtoti.
V.Martinaitis: Universitetai tikrai norėtų dalyvauti šiame procese, nes teoriniu lygmeniu mes jau dirbame. Saulėtekio slėnyje turime pastatų energetikos mikroklimato sistemų laboratoriją ir labai daug gerų prietaisų. Galime ateiti ir tirti kokį nors pasirinktą namą, tačiau turi būti bent minimalus finansavimas, visiškai už dyką to padaryti neišeina – tų prietaisų naudojimo išlaidos turi bent jau pasidengti. Duokite mums objektus, ir mes juos įvertinsime!
E.Malasiūnas: Mes tuose projektuose taip pat mielai dalyvautume. Mūsų durys visuomet atviros, nes mes nagrinėjame tas pastatų energetikos problemas. Dėl pasyvių pastatų propagavimo aš manau, kad vis dėlto turėtų būti skatinimo mechanizmas, labai panašus į tą, kuris taikomas pastatų renovacijai. Jis turėtų būti panašus į vokiečių, kai teikiamos paskolos su nuliniais procentais, o jei pasiekiamas pasyvaus pastato lygis, valstybė grąžina dalį investicijų. Kai atsiranda materialinis suinteresuotumas, kai pasklinda iš lūpų į lūpas istorija apie realiai veikiantį kompensavimo mechanizmą, tai būna pati geriausia reklama ir pati tvirčiausia paskata.
T.Baranauskas: Iš esmės Lietuvoje nėra taip paprasta iš karto pasiekti tą energetinio efektyvumo lygį, kokiu jau džiaugiasi senosios ES narės, – jos jau turi įdirbį, ten labai daug privačių iniciatyvų, ne tik valstybės paramos. Pas mus privačiu lygmeniu energetinis efektyvumas nėra labai didelė aktualija, o valstybės skatinimo priemonės yra ribotos. Todėl, mano nuomone, jei iš esmės norime pasiekti kažko greitai, privataus ir valstybinio sektoriaus bendradarbiavimas yra būtinas.
R.Simonavičius: Jei kalbame apie privačią iniciatyvą ir valstybės požiūrį, tai ne be reikalo direktyvoje minimi du terminai – 2018 m. ir visi visuomeninės paskirties pastatai, ir tik vėliau reglamentas bus taikomas visiems kitiems pastatams. Kodėl taip yra? Mano požiūriu, valstybė savo pavyzdžiu turi rodyti iniciatyvą. Kai rinkoje nėra susiformavusio poreikio, šis produktas neperkamas. Todėl valstybė savo pavyzdžiu, renovuodama pastatus, turi parodyti, kas tai yra energijos beveik nevartojantys pastatai.
Tačiau pas mus vyrauja požiūris, kad geriau visiems visko duoti po truputį. Tai yra visas mokyklas po truputį renovuoti, nesvarbu, kad vaikai ten dūsta, kad kyla sveikatos problemų. Galėtų renovuoti ar naujai pastatyti bent vieną pastatą ir parodyti pavyzdį.
Deja, iš valstybės pusės šiuo metu nėra nė vieno pageidavimo, nė vienos iniciatyvos skelbti konkursą bent vienam visuomeninės paskirties mažai energijos vartojančiam pastatui statyti.
Reikia užkrečiančio, įtikinančio pavyzdžio, kad vartotojas pats pradėtų norėti pasyvaus namo. Privatus sektorius yra pasirengęs statyti tokius pastatus, tačiau šiuo metu, kai nėra informacijos sklaidos, paramos, mūsų klientai visai nelinkę mokėti tuos papildomus šešis procentus – jie netiki, nemato, negali įsitikinti, kad tai daryti verta ir apsimoka.
E.Zaremba: Dabartinės Energetikos ministerijos pagrindinė veikla yra sugalvoti, kaip Lietuvoje pagaminti kuo daugiau energijos ir kaip jos kuo daugiau suvartoti. Turime pastatyti atominę elektrinę, dujų terminalą. Tačiau kai Energetikos ministerija vieną gražią dieną atsikvošės ir supras, kad reikia ne kuo daugiau pasigaminti ir kuo daugiau suvartoti, o kuo labiau taupyti, užteks mums ir mažesnio terminalo, ir mažesnės atominės elektrinės. Ir tik tada visi energijos efektyvumo, jos taupymo planai įgaus didesnį pagreitį.