Jie buvo verslo lyderiai ir netgi nuomonės formuotojai, įvairių apdovanojimų laureatai ir tie, į kuriuos lygiavosi pradedantieji. Dabar jie kovoja dėl savo įmonės likimo, pratinasi prie kuklesnės padėties rinkoje arba visai išnyko iš verslo žemėlapio ir blunka iš žmonių atminties.
Gyvenimo būdo žurnalų puslapiuose mirgėjęs Laimutis Pinkevičius – jau buvęs statybų magnatas. Dar prieš penkerius metus jam priklausančio statybos koncerno „Ranga Group“ apyvarta siekė 411 mln. Lt per metus, o 2007 m. prabangių parduotuvių, biurų ir butų kvartalo „Vilniaus vartai“ atidarymas išsiskyrė pompastišku renginiu ir vokiečių šviesų menininko Gerto Hofo lazerių šou. Šiandien milžiniškas statybos verslas skaičiuoja paskutines dienas – pagrindinė koncerno įmonė „Ranga IV“ bankrutuoja, o duris užvėrusios prabangios parduotuvės stovi apleistos ir pamirštos.
„Dabar neturiu statybos įmonių ir su Lietuva susijusių planų. Lietuvoje nematau rinkos artimiausius penkerius metus. Turiu planų, bet ne Lietuvoje. Nenorėčiau, kad rašinėtumėte ir klausinėtumėte. Noriu, kad manęs čia nebesimatytų“, – paklaustas apie artimiausius planus, nekalbus buvo anksčiau žurnalistų dėmesiu mėgavęsis L.Pinkevičius.
„Rangos“ grupė – ne vienintelė per šią krizę sunykusi lietuviško verslo imperija. Sunkmetis iš įtakingų įmonių sąrašo pašalino būrius bendrovių. Prie tokių galima priskirti bankrutavusią statybos įmonę „Vilmestos statyba“, langų gamintoją „Hronas“, žlugusį ir vėl naujam gyvenimui prisikėlusį baldų gamintoją „Narbutas ir Ko“. Kitos dalies įmonių, nors ir išgyvenusių, veiklos apimtys ir vieta rinkoje nė iš tolo neprilygsta tai, kurią jos užėmė „aukso amžiaus“ laikais. Statybos įmonių grupė „Bertoneta“, baldų pramonės įmonė „Libra” holdingas, alkoholio gamintoja „Alita“, šaldytuvų gamintoja „Snaigė“ – tai dar keli buvusių rinkos lyderių pavyzdžiai.
Bendrovės „Finasta Corporate Finance“ kapitalo finansavimo departamento vadovas Darius Saikevičius atkreipia dėmesį, kad nors per pastaruosius trejetą metų išnykusių ar nublankusių verslo imperijų veikla dažniau buvo susijusi su statybų ir nekilnojamojo turto plėtojimu, žiūrint į ilgesnį laikotarpį matyti, kad suklupo įvairių sektorių verslo grupės. Vienas po kito iš rinkos išnyko kineskopų gamintojas „Ekranas“, kuriame dirbo per 4 tūkst. žmonių, elektronikos komponentus gaminęs „Vilniaus Vingis“, geriausiais laikais įdarbinęs 1,5 tūkst. darbuotojų. Prieš dešimtmetį žlugo ir viena didžiausių pieno perdirbimo įmonių Biržų akcinė pieno bendrovė, kurios pardavimo pajamos 1999 m. siekė 145,8 mln. Lt.
Tad, kas nutinka, kad didžiulę verslo mašiną užkūrę verslininkai žlunga? Į šį klausimą mūsų savaitraštis ir ieškojo atsakymų.

Sužlugdė investicijos į NT

„Bendros tendencijos, siejančios daugelį nublankusių verslo imperijų Lietuvoje, – nepamatuota įmonės plėtra, didelės skolos, menkas prisitaikymas prie rinkos pokyčių. Dažnu atveju šie veiksniai lėmė, kad vos suprastėjus makroekonominei situacijai ir sumažėjus pardavimui įmonės smarkiai nukraujavo“, – vieną svarbiausių priežasčių nurodo D.Saikevičius.
Taip nutiko daugeliui bendrovių, ekonominio pakilimo laikais agresyviai besiplėtusių iš skolintų lėšų. O labiausiai nepasiteisino investicijos į nekilnojamąjį turtą. Šią klaidą padarė perspektyviu verslininku laikytas kompiuterių prekybos įmonės „Innovation Computer Group” (ICG) generalinis direktorius ir savininkas Eugenijus Ivanenka. Dideles sumas investavęs į žemės sklypus ir kitą nekilnojamąjį turtą, bet laiku jo nepardavęs, E.Ivanenka daug metų kurtą kompiuterių prekybos imperiją prarado akimirksniu. „Veido“ žiniomis, šiuo metu E.Ivanenka užsiima smulkia didmenine vaistų prekyba už Lietuvos sienų.
Nepasiteisinusios investicijos į alaus daryklą Serbijoje, kurią dėl neįvykdytų susitarimų ši valstybė nacionalizavo, į nepavydėtiną padėtį įstūmė „Alitos“ įmonių grupę. Bendrovių „Alita“ ir „Anykščių vynas“ kontrolinius akcijų paketus perims „Swedbank“ investicinė bendrovė „FR&R Invest“, žadanti įmonę „auginti“ keletą metų, o vėliau parduoti.
„Viena iš verslo projekto Serbijoje dalių buvo parduoti žemę miesto centre, ant kurios stovėjo ta gamykla, o įmonę iškelti į užmiestį ir tuomet į ją investuoti. Pasaulinės krizės pasekmė, kad neatsirado pajėgių pirkėjų, kurie galėtų sumokėti už žemę“, – apgailestauja kol kas dar pagrindinis „Alitos“ akcininkas Vytautas Junevičius.
Kita vertus, jis įsitikinęs, kad pagrindinė priežastis, kodėl įmonė pateko į sunkią padėtį, – Vyriausybės vykdoma politika ir sprendimas kelti akcizus, sudaręs sąlygas plėstis šešėliniam verslui. Verslininkas skaičiuoja, kad šešėlis iš legalaus alkoholio verslo atėmė 40–50 proc. apyvartos, todėl grupė nebepajėgė amortizuoti Serbijoje patirtų nuostolių.
Ekspertų vertinimu, „Snaigė“ taip pat buvo klasikinis nepamatuotų investicijų pavyzdys, nes didelės investicijos į gamyklą Kaliningrade nedavė ekonominės naudos. Dar prisidėjo didelė konkurencija rinkoje, ir „Snaigė“ neišvengiamai ėmė trauktis – 2005 m. įmonės apyvarta siekė 372 mln. Lt, o pernai buvo net tris kartus mažesnė. Darbuotojų per šešerius metus taip pat sumažėjo triskart – nuo 2,2 tūkst. iki 637.
„Mažiems gamintojams, tokiems kaip „Snaigė“, beveik neįmanoma konkuruoti su dideliais tinklais, kaip „Beko“, ypač kai darbo jėga ir kitos sąnaudos Lietuvoje sparčiai pabrango. Dabar jie po truputį atsigauna, bet tikrai nebeturės tokių apyvartų kaip geriausiais metais“, – prognozuoja Švedijos ir Baltijos šalių investicinės bankininkystės grupės „Keystone Advisers“ direktorius Karolis Rūkas.
Dar vienas dėl nepamatuotos plėtros ir didelio įsiskolinimo sunykusios lietuviškos imperijos pavyzdys – „Libra” holdingas, valdantis medienos pramonės įmones. Sėkmė pastaruosius keletą metų nuo šios įmonių grupės nusisukusi: bankrutavo viena didžiausių grupės įmonių „Venta“, vėliau „Nabukas“, o darbuotojų grupėje sumažėjo dvigubai – šiuo metu dirba apie tūkstantį žmonių.
D.Saikevičiaus vertinimu, ši grupė susitraukė, nes dalis įmonių buvo stipriai įsiskolinusios. „Tokiu atveju tereikia 10 proc. sumažėti pajamoms, kad atsirastų finansinių sunkumų. Antra priežastis – medienos kainos labai svyruoja, o jei žaliava brangsta, tuomet kyla kaštai, reikia daugiau apyvartinio kapitalo. Be to, šis sektorius ciklinis ir buvo susijęs su statybos bumu Lietuvoje“, – vardija D.Saikevičius.
Prieš keletą metų ryškiai spindėjusi vieno grupės akcininkų, „Libra“ holdingo vadovo Tomo Juškos žvaigždė prigesusi. Jis vengia viešumo ir atsisako kalbėtis su žurnalistais apie grupės įmones, nors užsimena, kad šiuo metu taip pat bando laimę kitoje srityje – ieško būdų lietuviškoms prekėms prasiskverbti į Nigerijos rinką.
Beje, T.Juškos, kaip vadovo ir verslininko, vardą temdo konfliktas su jo verslo plėtrą finansavusiomis finansų įstaigomis, kurių nuomone, šis verslininkas krizės akivaizdoje elgėsi negarbingai: esą asmeniškai laidavęs už paskolą  „Nabuko“ bendrovei, siekė nesąžiningais būdais išvengti prisiimtų įsipareigojimų ir netgi perrašė nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims. Šiuo metu kreditorius, Latvijos “Parex” bankas, dėl neįvykdytų įsipareigojimų su „Libra” holdingu bylinėjasi teisme.

Vadovams trūksta patirties

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko nuomone, be nepamatuotos plėtros, kita ne mažiau svarbi priežastis, sužlugdanti net didžiausias verslo imperijas, – prasta vadyba, kuria Lietuvos verslininkai dažnai pasižymi. „Mūsų verslininkai turėjo gana mažai patirties. Nemažai jų daliai verslo pradžia buvo sėkmingas įmonių privatizavimas, o ne verslo sukūrimas. Tačiau didelį verslą išlaikyti daug sunkiau, nei įkurti naują“, – tvirtina S.Besagirskas.
Analizuojant nesėkmes, vadovavimo klaidų galima įžvelgti kiekvienu atveju. Viena vertus, kaip pabrėžia K.Rūkas, „Ekranas“ ir „Vilniaus Vingis“ iš Lietuvos rinkos išnyko, nes gamino produktą, kuris neturėjo ateities. Kineskopų gamybos sektorius buvo pasmerktas myriop dėl pigios kiniškos produkcijos ir naujų technologijų. Kita vertus, tam įtakos turėjo ir netinkami sprendimai: „Ekrano“ vadovas ir vienas akcininkų Eimutis Žvybas buvo paėmęs didelį kreditą iš bankų, o tuometis „Vilniaus Vingio“ vadovas ir vienas akcininkų Vaclovas Šleinota, ekonomistų vertinimu, nesuvaldė besikeičiančios padėties rinkoje, nediversifikavo rizikų ir pernelyg kliovėsi „Ekranu“, kaip klientu.
Pavyzdžių, kai didelės privatizuotos bendrovės pakliuvo į netinkamas rankas ir ritosi žemyn, – daugybė. Štai megztinių gamintojas „Verpstas“ kadaise buvo viena svarbiausių įmonių Šiaulių regione – 2004 m. įmonėje dirbo 400 darbuotojų, dabar jų keturiskart mažiau. Pardavimo pajamos taip pat susitraukusios kelis kartus, o išgyventi įmonei padeda ne tiek pagrindinė veikla, kiek pajamos iš dalies pastato nuomos.
Prasta vadyba – viena priežasčių, lėmusių ir naujausius praradimus. Vienas su „Ranga IV“ bendradarbiavęs specialistas „Veidui“ pasakojo, kad tokios prastos vadybos per keliolika metų dar niekur nebuvo regėjęs: esą šioje įmonėje dirbo susireikšminusi pataikūnų komanda, o net menkiausiam sprendimui priimti reikėdavo L.Pinkevičiaus leidimo – jei jis atostogaudavo, darbai strigdavo.
Pats L.Pinkevičius nurodė visiškai priešingas nesėkmės priežastis. „Apyvartos buvo labai didelės, ir direktoriai nesugebėjo suvaldyti proceso. Per daug pasitikėjau žmonėmis ir daviau teisę spręsti patiems. Iki 2000 m., kol direktoriavau „Rangoje IV“, visi kalbėjo, kad aš vienas priimu sprendimus. O perėjimas prie demokratijos tą įmonę ir suvalgė“, – sakė L.Pinkevičius.
Nužengusių nuo pjedestalo bendrovių vietą užėmė nauji rinkos lyderiai, kol kas sugebėję išvengti pirmtakų klaidų. Ar tos pamokos išmoktos ilgam, parodys jau kita krizė.

Jurgita Laurinėnaitė