„Snoro“ žlugimas visiškai nenustebino. Ilgą ir painią praeitį turintis bankas, kelis kartus keitęs savininkus, nuolat buvęs tai teisėsaugos, tai Lietuvos banko akiratyje, kiekvienam nors kiek bankininkyste besidominčiajam privalėjo kelti įtarimų.

Vien faktas, kad pernai ir šiemet, kai visi didieji bankai nuleido indėlių palūkanas iki minimumo, taip skatindami klientus ne marinuoti pinigus sąskaitose, bet investuoti, o „Snoras“, kaip ir dar keli mažieji, laikė indėlių palūkanas gerokai iškeltas, liudijo: šiam bankui trūksta pinigų.

Pasitikėjimo neskatino ir naujausi banko savininkai – Rusijos finansininkų bei verslininkų Antonovų šeima, vienų šaltinių teigimu, susijusi lyg su Kremliumi, kitų – lyg su KGB, trečių – lyg su atomine, lyg su karine pramone. Regis, 2004-aisiais, metai po to, kai VSD sužlugdė bandymus įlieti į „Snorą“ 1,5 mlrd. Lt su Rusijos nusikalstamu pasauliu siejamų pinigų ir bankas pakeitė savininkus, atitekdamas Antonovams, teko susidurti su jų atstovu. Bankininkams nepatiko, kad, imdamas interviu iš tuomečio VSD šefo Mečio Laurinkaus ir klausdamas apie „Snorą“, pasakiau, kad jį įsigijo kažkokia neaiški „tarakonų kontora“. Teko išklausyti ir patikinimų, kad „Konvers group“ yra viena solidžiausių Rusijoje finansinių grupių, ir grasinimų teismais, ir pažadų sutarti su vienu dienraščiu, kad šis mane purvais apipiltų.

Tuomet į akis krito du dalykai: kartu su iš Maskvos atvykusiu emisaru sėdintis Raimondas Baranauskas per visą pokalbį nepratarė nė žodžio, taip nebyliai liudydamas, kas „Snore“ turi balso teisę, bei tai, kad iš pradžių solidžiai atrodęs maskvietis po poros šimtų gramų ėmė kalbėti ir elgtis, it dar neseniai auksinę „cepurą“ nešiojęs.

Išvadas dėl šio banko bei jo ateities tuomet pasidariau vienareikšmiškas ir, kaip parodė praėjusios savaitės įvykiai, neapsirikau. Veikiau stebina, kad jis išsilaikė taip ilgai, nes, kaip liudija Lietuvos banko darytų patikrinimų ir nuobaudų istorija, „Snoras“ visą laiką ką nors pažeidinėdavo: tai jam trūkdavo atidėjinių, tai jis LB nurodymų ir teisės aktų nevykdydavo, tai pernelyg rizikuodavo. Stebėtinai ilgą „Snoro“ egzistenciją galima paaiškinti nebent tuo, kad socdemų valdžia bijojo ryžtingų sprendimų, ir tuo, kad ilgametis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas dar prieš dešimtmetį pradėjo svajoti apie ramų pensininko gyvenimą.

Sprendžiant iš palyginti ramios visuomenės reakcijos, panašaus atsargiai skeptiško požiūrio į „Snorą“ laikėsi dauguma. Tai nestebina, nes kaimynystėje su Rusija gyvenančius lietuvius sunkoka įtikinti, kad šios šalies verslas, ypač stambusis, gali atitikti europinius standartus, prie kurių pamažėle vis dėlto įprantame.

Suvokę, kad po Vyriausybės ir Seimo staigiai atliktos nacionalizacijos indėliai „Snore“, regis, niekur nepradings, visi užsidavė daug svarbesnį klausimą: o kas dabar bus su „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupe? Mat jos didžiausias akcijų paketas nuo 2009-ųjų priklauso „Snorui“, tad dabar tapo valstybės nuosavybe. Didžiausia spausdintų dienraščių grupė, didžiulis spaustuvių ir logistikos kompleksas, galingas naujienų portalas, šiokia tokia televizija. Svarbiausia – tegu smukusi, bet vis dėlto tebesanti įtaka valstybės gyvenimui.

Nėra pagrindo netikėti Lietuvos banko pirmininku Vitu Vasiliausku, teigiančiu, kad skubiai perimti „Snorą“ nutarta po antradienį pasirodžiusio isteriško „Lietuvos ryto“ rašinio, esą Prezidentūra kartu su Lietuvos banku ir Generaline prokuratūra ketina sunaikinti mažuosius lietuviškus bankus. Vėlesnėmis dienomis „Snorui“ priklausantis dienraštis dėjo visas pastangas kaip nors išpūsti problemos mastą, kelti paniką, vieno banko bėdas paversti visos bankinės sistemos problema.

Nepavyko, nes „Lietuvos ryto“ pastangų neparėmė jokia kita žiniasklaida. Netgi atvirkščiai – žiniasklaida iš karto susiejo dienraščio rašinius su jo šeimininku ir tą tiesiai įvardijo. Mat žurnalistų kalbama, kad 2009-aisiais šimtamilijoninėse skolose skendusį „Lietuvos rytą“ nuo bankroto išgelbėjęs „Snoras“ realiai valdo ne 36 proc., o beveik visas bendrovės akcijas, nes savininkai Gedvydas Vainauskas, Vidmantas Strimaitis ir Algimantas Budrys turėję įkeisti visas savo akcijas, tik ne „Snorui“, o kažkuriam kitam Antonovų bankui. Tad dabar nebeturį kur dingti ir toliau puldinėja „Snorą“ perėmusią Lietuvos valdžią.

Apie tokio virsmo pavojų buvo kalbama dar 2009-aisiais, kai didžiulių sunkumų patiriančią žiniasklaidą ėmė gelbėti bankinis, neretai vienaip ar kitaip su Rusija susijęs kapitalas. Apie rusų pastangas nupirkti Lietuvos žiniasklaidą viešai ir garsiai perspėjo ir a.a. Bronislovas Lubys, pats išlaikęs nemenką žiniasklaidos grupę, beje, lygiai taip pat finansiškai nesavarankišką, tad po savininko mirties irgi sukėlusią spekuliacijų – o kas dabar bus? – bangą.

Viena vertus, dėl savo prastos finansinės padėties pirmiausia kalti didžiosios žiniasklaidos savininkai, kadaise nuo žinių bei pramogos pardavimo perėję prie įtakos, pirmiausia politinės, apmokamos valstybės užsakymais, pardavimo. Tad pasikeitus valdžiai ir užsitrenkus tiek premjero, tiek prezidentės kabinetų durims, „didieji“ redaktoriai liko ant finansinio ledo. Be to, visa serija rinkimų, pradedant Seimo 2008-aisiais ir baigiant savivaldybių 2011-aisiais, parodė, kad senosios žiniasklaidos galios daryti įtaką rinkėjų sprendimui yra, švelniai sakant, pervertintos.

Kita vertus, visavertės nacionalinės žiniasklaidos išsaugojimas, ypač neleidžiant patekti į nedraugiškos valstybės kapitalo rankas, turėtų būti vienas šiuo metu svarstomos Nacionalinio saugumo strategijos tikslų. Priešingu atveju šiandien daugelio su neslepiama piktdžiuga stebimas „Snoro ryto“ saulėlydis gali tapti ir Lietuvos valstybės saulėlydžiu.