Atsikandę “buhalterinio” mąstymo politikai pradeda gilesnes ideologines bei vertybines diskusijas ir ieško išeities, kaip subalansuoti šalies biudžetą ties 3 proc. deficitu.

Nepaisant to, kad praėjus trejiems Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiklos metams niekas nebeklausinėja nei apie “stebuklingąjį” krizės įveikimo planą, nei apie ketinamą parašyti didįjį kovos su krize vadovėlį, nei apie iš šešėlio ištrauktą milijardą, nei apie nacionalinį susitarimą, nei apie pažadus reformuoti “Sodrą”, sveikatos apsaugos sistemą, teisėsaugą ir švietimą, Lietuvoje bent prieš rinkimus prasideda fundamentalūs politiniai pokyčiai. Atsikandę “buhalterinio” mąstymo politikai pradeda gilesnes ideologines bei vertybines diskusijas ir ieško išeities, kaip subalansuoti šalies biudžetą ties 3 proc. deficitu.

Dauguma politikų jau suvokia, kad nebegalima nei skolintis didesniam nei 3 proc. deficitui dengti, nei kelti mokesčių. Mažinant išlaidas tenka rinktis tarp pensijų negrąžinimo, viešojo sektoriaus išlaidų mažinimo, nekilnojamojo turto, prabangos prekių ir transporto priemonių mokesčių. Nuo pilkų technokratinių dažnai naftalinu ir provincialumu dvelkiančių sprendimų tenka gręžtis į vertybines diskusijas. Ko dar trūksta, kad Lietuvos politikai žengtų dar vieną žingsnį į priekį ir pradėtų galvoti apie viešojo sektoriaus funkcionavimo efektyvumo didinimą, visam pokario Europos socialinės valstybės egzistavimo modeliui dardant į bedugnę kartu su euru.

Blykstelėjo vilties žiburėlis, kad po to, kai Liberalų sąjūdžio partijos vadovas, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis pasipriešino PVM kėlimui, politikai vėl sugrįš į valstybės valdymo optimizavimo ir reformų kelią. Susitarus 4 proc. mažinti visų ministerijų ir jų valdomų sričių išlaidas, reformos ir efektyvesnio viešojo sektoriaus veiklos galimybių paieškos būtų neišvengiamos. Jokia paslaptis, kad ekonomikos augimas galimos euro griūties akivaizdoje nėra realus ir reikia rengtis galimiems ilgiems recesijos metams, susijusiems su nuolat brangstančiu skolinimusi, bedarbių ir socialiai remtinų asmenų gausėjimu. Toks tikėtinas ekonominių įvykių scenarijus įpareigoja politikus kurti ir naujus politinius scenarijus. Norisi tikėti, kad nuo nuolatinių gaisrų gesinimo politikoje bus žengiama prie realesnio ir konceptualesnio mąstymo.

Nors biudžeto svarstymo batalijos prasidėjo premjero A.Kubiliaus ir finansų ministrės Ingridos Šimonytės vadinamuoju paprasčiausiu sprendimu – 2 proc. padidinti pridėtinės vertės mokestį, atrodo, kad šį kartą “buhalteriniai” sprendimai nebus taip paprastai įgyvendinti. Visuotinėje partinių ideologijų sumaišties ir išmirimo terpėje liberalai prisiminė, kas jie tokie ir kokie yra jų rinkėjų lūkesčiai. Jie atsisakė pritarti didinti mokesčius ir pasiūlė (kaip jiems ir pridera) mažinti viešąsias išlaidas. Tai šioks toks pragiedrulis mūsų “buhalterinėje” politikoje. Jei grįžtama prie vertybinių diskusijų ir atstovavimo tam tikrų rinkėjų grupių interesams nuo tiesiog džiaugimosi buvimu politikoje ir priiminėjimo “paprasčiausių sprendimų”, yra vilties, kad politikai pradės mąstyti. Norisi tikėti, kad tai vyks ne tik prieš rinkimus.

Senjorų Lietuvoje – net 940 tūkst. Jie aktyvūs balsuotojai. Tai politikams spaudžia smegenis ir to spaudimo pasekmės akivaizdžios. Bandoma ieškoti sprendimo, kuriuo būtų galima nekelti mokesčių, bet kartu ir grąžinti pensininkams pensijas. Vieniems tai neišsprendžiamas uždavinys, kitiems –  skaudus realybės suvokimas, kad kitais metais ši problema smogs dar skaudžiau. Milijonas pensininkų niekur nepradings, o dirbančiųjų dėl recesijos ar emigracijos bus dar mažiau.

Būtų paviršutiniška šią vertybinę dvikovą matyti tik kaip dviejų skirtingų ar priešiškų ideologijų susidūrimą ar primityvią kovą dėl savo rinkėjų interesų, konservatoriams rūpinantis tradiciniu savo elektoratu pensininkais, prezidentei – taip pat pensininkais, o liberalams – verslu ar privačiame versle dirbančiais žmonėmis. Tas susidūrimas bendro Europos socialinio ir deficitinių biudžetų modelio kracho akivaizdoje nėra “buhalterinis” ar tik ideologinis. Šių problemų sprendimas yra raginimas pamatyti Lietuvos valstybės 10–20 metų ateitį.

Gindamas biudžeto projektą Seime premjeras A.Kubilius atrėmė jam mestus kaltinimus dėl nesugebėjimo tvarkytis argumentu, kad per sunkmetį Lietuvos ekonomika augo kone sparčiausiai visoje ES, atsilikome tik nuo Estijos. Bet premjeras pamiršo pasakyti, kad pensininkų, bedarbių ir pašalpos gavėjų gretos Lietuvoje taip pat augo bene greičiausiai. Jei Lietuvoje nebus ekonominio augimo, biudžeto deficito problema smogs bankrotu, kaip tai atsitiko Graikijai, bandžiusiai susikurti savo “kurortinį” gyvenimo būdą, nuolat finansuojamą sunkiai ir kantriai dirbančių bei taupiai gyvenančių vokiečių sąskaita.

Dar vienas politikų praregėjimas susijęs su tuo, kad Lietuvoje pensijos mažesnės nei Latvijoje ar Estijoje. Ir vėl pamirštama pasakyti, kad ne tik pensijos, bet ir vidutinis mūsų atlyginimas mažesnis. Taip, tikra tiesa, kad savo ekonomikos ir viešojo sektoriaus efektyvumo požiūriu esame atsilikę tiek nuo latvių, tiek nuo estų.

2009 ir 2010 m. valstybiniame sektoriuje darbuotojų sumažėjo 6,6 proc., o privačiame – 20,5 proc. Darbo užmokesčio bruto lėšos valstybiniame sektoriuje 2009 m., palyginti su 2008 m., sumažėjo vos 4,5 proc., o privačiame – 25,1 proc. Galima drąsiai tvirtinti, kad 2008 m. naktinė mokesčių reforma stipriausiai užgulė verslą ir privačiame versle dirbančius žmonės. Tai rodo jų keturis kartus didesnis darbo vietų ir atlyginimų sumažėjimas, palyginti su viešojo sektoriaus darbuotojais.

Galima įsivelti į nesibaigiantį vertybinį ginčą, kas labiau kentės ir kas turi daugiau galimybių amortizuoti naštą: pensininkai, viešojo sektoriaus darbuotojai ar dirbantieji privačiame versle. Ir viena, ir kita pusė viešojoje erdvėje jau pateikė svarių argumentų.

Kaip spręsti šį vertybinį ginčą? Jį reikia spręsti taip, kad praraja tarp pensininkų, viešojo sektoriaus ir privataus verslo ateityje ne didėtų, o mažėtų. Reikia priimti ne vienadienius, o ilgalaikius sprendimus. Reikia nepamiršti tiek Lietuvos, tiek Pasaulio banko demografų prognozių dėl gyventojų skaičiaus Lietuvoje, kuris turėtų ir toliau sparčiai mažėti.