Lengviausia yra rėkti ir kritikuoti visus iš eilės. Taip pat nesunku viską neigti, piktintis ir skelbti apokaliptines naujienas. Nereikia nei daug išminties, nei argumentų, nei apskritai jokių pastangų darbuojantis visa ko neigimo fronte.

Argi sunku dėl visko kaltinti A.Kubilių? Arba A.Sekmoką? Ne, tai visiškai lengva. Ar sunku skelbti, kad Lietuva naujos atominės elektrinės nepasistatys, nes tam neturi pinigų ir pati dar nieko reikšmingesnio nepasistatė? Nesunku ir išmintingu veidu postringauti, kad suskystintų dujų terminalo mūsų valstybė taip pat nepasistatys ir elektros linijos į Lenkiją nenusitiesime, nes esame tiesiog nevykėliai.
Gana lengva piktintis ir visuotine korupcija, beviltiškai “neteisingais” teismais ar bet kokia reforma. Ar ta reforma vyksta, ar nevyksta, vis tiek juk gali atsistoti ir aiškinti, kad niekas nesikeičia jau 20 metų. Negi sunku žodžiais išspardyti užpakalį sveikatos apsaugos ar švietimo ministrui, įrodinėjant, kad jų kuruojamos sritys beviltiškai atsilikusios. Jei šie aiškina, jog reformos lyg ir vyksta, nesunku peršokti į kitą lygmenį ir pradėti kritikuoti, kad jos vyksta visai ne į tą pusę ir kad taip blogai, kaip dabar, dar niekada nėra buvę.
Dar lengviau kritikuoti “Vilniaus energiją” dėl šildymo kainų. Čia viskas, ką pasakysi bjauraus, tiks. Kaip ir pedofilijos ar, priešingai, N.Venckienės temomis. O jau apie skurdą, mažas algas ir dideles kainas praktiškai kiekvienas lietuvis, pradedant nuo pirmoko, gali užlieti skundų, verkšlenimų ir kritikos kriokliais. Tai šustauskinė pozicija. Bet Lietuvoje toji visuotinė kritika ir neigimas tokie populiarūs, kad jau tapo madingi: tai daro visi, pradedant opozicijos, o neretai ir pozicijos politikais, energetikos ekspertais, žaliaisias, filosofais, žurnalistais, interneto komentatoriais ir baigiant namų šeimininkėmis.
Svarbu tai, kad viską išdėdamas į šuns dienas ir kritikuodamas nuo ryto iki vakaro, dažnai būsi teisus. Tik klausimas, kas iš viso to bendro negatyvaus gaudimo ir tarškėjimo. Kam pasidaro geriau tūkstančius kartų pakartojus, kad suskystintų dujų terminalo nepasistatysime ir energetinės nepriklausomybės vis tiek neiškovosime? Ilgai kartodami, galime sau tai ir įsikalbėti. Įsikalbėjus vieną negatyvą, nesunku bus griebtis kito ir taip iš sniego gniūžtės sukurti sniego laviną, kitaip tariant, vieną didelį negatyvą, kuris visą mūsų valstybę tiek dabar, tiek ateityje trauks atgal.
Liūdna, kad burgundiškajame “Viskas blogai” chore bene garsiausiai plyšoja žurnalistai ir apžvalgininkai. Taip, žurnalisto misija kiekvieno reiškinio atžvilgiu būti 51 proc. opozicijoje ir 49 proc. pozicijoje, tačiau mūsų krašte žurnalistai opozicijoje yra ne tik ne 51 proc., bet net ne šimtu, o dviem šimtais procentų. Jie kritikuoja viską beatodairiškai. Kadaise tai buvo nauja, bet dabar nuo choro “Viskas blogai” repertuaro jau darosi bloga. Norėtųsi pasiklausyti choro “Viskas gerai, siūlau štai ką”. Gaila, bet jo Lietuvoje dar nėra.