Sporto karalius futbolas – vėl pasaulio valdovas. Brazilijoje prasidedantis pasaulio futbolo čempionatas užvaldys milijardų žmonių širdis – net ir tų, kurie toli gražu ne futbolo ekspertai ar aistruoliai.
Prisipažinsiu, vienas jų esu ir aš – juk gražus žaidimas, azartas ir intriga neleidžia likti abejingam. Beje, būtent to ir trūksta, kai žaidžia Lietuvos futbolininkai. Teisus yra legendinis Lietuvos futbolo treneris Benjaminas Zelkevičius, tvirtindamas “Veidui”, kad “jei pavyktų dabartiniam futbolui pakilti į aukštesnį lygį, žmonių susidomėjimas iškart padidėtų”.
Deja, jau daugelį metų Lietuvos futbolas patekęs į užburtą ratą: nėra infrastruktūros, stadionų, mokymo bazės – nėra ir gerų rezultatų, o be jų – ir susidomėjimo, o kartu ir finansavimo. Verkia sporto karalius Lietuvoje.
Bet pamirškim kartėlį bent jau pasaulio futbolo čempionato Brazilijoje metu. “Veidas” šiame numeryje ne tik pateikia čempionato tvarkaraštį, bet ir aptaria dalyvaujančias komandas, jų žvaigždes, na, ir, žinoma, prognozes. O už kokią komandą sergate jūs?
Gali būti, kad vieninteliai, kuriems šį mėnesį vis dėlto ne futbolas bus galvoje, – tai abiturientai ir jų tėvai. Kokią profesiją, kokią mokslo įstaigą pasirinkti? Tokios mintys tikriausiai valdo juos.
“Veidas” atliko žurnalistinį tyrimą ir pirmą kartą Lietuvoje pateikia vienos populiariausių krypčių – ekonomikos studijų programų vertinimą. Atsižvelgdamas į įsidarbinimo, dėstytojų personalo, užsienio studentų ir stojančiųjų vidurkius “Veidas” sudarė bakalauro ir magistro programų reitingą. Išvada – programos skiriasi labai nedaug.
Bet, kaip pabrėžia ekspertai, tai ir yra didžiausia problema, nes universitetai linkę kopijuoti pasisekusias programas, kad pritrauktų kuo daugiau potencialių studentų, o apie išskirtinumą net negalvoja. Blogiausia, kad tokioje, regis, dėkingoje ir visame pasaulyje populiarioje srityje, kaip ekonomika, nekuriamas mokslas. Būtent todėl ekonomikos doktorantai pakuojasi lagaminus ir vyksta studijuoti į užsienį.
„Lietuvoje nesusiformavo mokykla, kai 1992–1995 m. gabieji, grįžę iš užsienio, galėjo įkurti savo mokyklą. O dabar gabūs jauni specialistai tokio darbo negauna, nes jo liko dirbti mokslininkai, dirbę sovietmečiu“, – “Veidui” atvirai dėstė vienas pašnekovų, Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos ir analizės skyriaus vedėjas dr. Eugenijus Stumbrys.
Gal būtent bijodami, kad “Veidas” atskleis šias ydas, ne visi universitetai pateikė duomenis. Universitetinio aukštojo mokslo įstaigos vis dar laiko save nekritikuojamomis dievybėmis, nors neretai tėra diplomų štampuotojos ar net diplomuotų bedarbių kepyklos.
Todėl potencialūs darbdaviai atvirai sako, kad jiems visiškai nesvarbu, kokį universitetą žmogus baigęs. Banko „Swedbank” Personalo departamento direktorė Milda Autukaitė patvirtina: „Mokymo įstaiga nėra kriterijus atsirenkant praktikantus ar darbuotojus.” Viena vertus, jiems esą svarbiausia darbuotojo motyvacija bei orientacija į tikslą ir asmeninės vertybės. Kita vertus, ar tai nėra nuvertinimas Lietuvos universitetų, neva jie kepa vienodo lygio absolventus, kuriuos vis tiek reikia iš naujo mokyti?
Taigi neabejotina, kad ir “Veido” sudarytas ekonomikos studijų programų reitingas sulauks pasipiktinimo, kaltinimų neva duomenų iškraipymu siekiant kažkokių interesų. Tačiau tai, kad Lietuvos universitetinis mokslas išgyvena krizę, patvirtina ne tik “Veido” skelbiamos įžvalgos, bet ir gabių abiturientų noras studijuoti ne Lietuvoje bei daugumos gyventojų nuomonė, kad užsienio universitetai yra geresni.