Dr. E.Barcevičius

Tokia politika turėtų būti skirta ne migracijai apskritai, o galvojant apie skirtingas migrantų grupes. Pačia bendriausia prasme turime dvi grupes: pirma – tai išvykstantieji dėl skurdo, nepakankamų pajamų Lietuvoje; antra – tai migrantai, ieškantys naujų galimybių ir siekiantys geriau save realizuoti.

Dr. Egidijus BARCEVIČIUS, VU TSPMI dėstytojas

Pirmoji grupė yra didesnė. Šios grupės migrantai išvyko dėl sunkumų susirandant darbą ar nepakankamo valstybės (šeimos, bendruomenės) palaikymo susidūrus su ekonominėmis problemomis. Daugelis išvažiuojančiųjų taip pat atkreipia dėmesį tiek į valstybės valdymo problemas, tiek ir į psichologinę atmosferą – darbdavių požiūrį į darbuotojus, žmonių tarpusavio santykius. Todėl nepakanka siaurų priemonių, kurios įprastai priskiriamos „migracijos“ politikai, – nori nenori reikia spręsti esmines ekonomines, socialines ir valstybės valdymo problemas.

Taip mąstant – paradoksas, bet valstybės politikoje gali nelikti žodžio „migracija“. Tačiau išvykusiųjų skaičius pernelyg didelis, kad galėtume konstatuoti, jog reikia spręsti ekonominius klausimus, ir jeigu pasiseks – migracijos klausimas savaime susitvarkys.

Išvykusiųjų skaičius pernelyg didelis, kad galėtume konstatuoti, jog reikia spręsti ekonominius klausimus, ir jeigu pasiseks – migracijos klausimas savaime susitvarkys.

Migracijos srityje labai svarbūs ir simboliniai veiksmai. Aukščiausi valstybės atstovai, politikai turi išsakyti aiškų požiūrį, nes iki šiol išvykusiesiems buvo siunčiami labai skirtingi signalai, nuo „išvykusieji – tai praradimas“ iki „išvykusieji – tai Lietuvos dalis, kad ir kur jie būtų“. Aš pats palaikau pastarąjį požiūrį.

Jei kalbame apie antrąją išvykstančiųjų grupę, tai žmonės, kurie išvyksta ieškodami naujų iššūkių, nori pamatyti pasaulį, patobulėti profesinėje srityje, įgyti išsilavinimą, naujų žinių. Valstybės politikos požiūriu, tokia migracija nėra ypatinga problema, nes išvykstantieji naudojasi teisėmis ir galimybėmis, kurias suteikia globalus pasaulis ir laisvas darbuotojų judėjimas ES. Šių žmonių negalima užmiršti ar ignoruoti, o jiems skirtos viešosios politikos priemonės turėtų apimti santykių palaikymą, bendravimą ir bendradarbiavimą, paramą diasporos veikloms, informaciją apie sugrįžimo galimybes. Svarbiausia – siekti, kad šiems žmonėms Lietuva atrodytų ir būtų galimybių vieta ir jie norėtų užsienyje įgytas žinias perkelti į mūsų šalį. Tam nereikia kokios nors kvapą gniaužiančios politikos; šie žmonės lengvai prisitaiko, nepuoselėja iliuzijų, tačiau dažnai turi sveiko idealizmo. Dažniausiai užtektų asmens ar kelių asmenų (savivaldybėje, atsakingoje institucijoje, nevyriausybinėje organizacijoje), kurie galėtų nebiurokratiškai atsakyti į rūpimus klausimus (pavyzdžiui, kaip atidaryti nedidelę kavinę ar užregistruoti vaiką į darželį), o reikalui esant padėtų susigaudyti oficialiuosiuose koridoriuose.

Daliai abiejų grupių migrantų aktualus dvigubos pilietybės klausimas. Galbūt ir netikėta mintis, bet dvigubos pilietybės galimybė ne nutolintų, o priartintų išvykusiuosius prie Lietuvos. Galimybė išlaikyti Lietuvos pilietybę būtų simbolinis veiksmas, parodantis, kad suprantame mobiliosios visuomenės dalies pasirinkimus, norime išlaikyti ryšį, suteikiame galimybę būti politinio proceso dalimi ir esame visada atviri sprendimui sugrįžti.

Ar pabėgsime nuo pabėgėlių?

Aptarėme dvi plačiausias migrantų grupes, tačiau ieškant nuoseklios valstybės politikos migracijos srityje svarbu suvokti, kad migrantai – tai neįtikėtinai marga, įvairialypė šalies gyventojų dalis, kuri sunkiai pasiduoda apibendrinimams. Išvažiuoja ir labai išsilavinę, ir nekvalifikuoti asmenys, jaunesni ir vyresni, pačių įvairiausių profesijų, šeimyninės padėties žmonės. Gera migracijos politika turėtų būti skirta konkrečioms grupėms, pavyzdžiui, spręsti dėstytojų, mokytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų problemas, tiek siekiant sumažinti išvykimą, tiek skatinant sugrįžimą. Tai nėra lengva, nes dažnai išorinė išvykimo priežastis yra nepakankamos pajamos ar karjeros galimybės, o giluminė – nebaigtos reformos, sukūrusios „žemo lygmens“ balansą, kuriame gerai jaučiasi tik dalis asmenų, kurie yra „sistemos dalis“.

Reikia galvoti sistemiškai ir apie skirtingas migrantų grupes. Dalis viešosios politikos šioje srityje turi būti skirta aukštos kvalifikacijos asmenų ir talentų – tiek užsieniečių, tiek sugrįžtančių lietuvių pritraukimui.

Kalbant apie kitus imigrantus ir ypač pabėgėlius, tenka daryti sunkius pasirinkimus. Negalime staiga imti ir tapti labai atvira valstybe – tam nesame pasiruošę nei kultūriškai, nei ekonomiškai. Tačiau tvorų statymas, agresyvi retorika, visuomenės gąsdinimas būtais ir nebūtais dalykais taip pat nėra tinkamas kelias. Aš manau, kad dabartinė situacija yra tik gerokai didesnės migracijos bangos pradžia, ir toji banga atsiris ne tik dėl karų ir konfliktų. Ekonominių migrantų ir pabėgėlių daugės ir dėl gerėjančios ekonominės situacijos bei darbo jėgos trūkumo Lietuvoje. Tolesnėje ateityje migracija intensyvės dėl klimato kaitos, demografinio spaudimo kai kuriose valstybėse ir žemynuose, demografinės duobės Lietuvoje.

Reikia ruoštis, reikia galvoti apie integraciją, mokytis integracijos, mokytis iš tokių šalių, kaip Vokietija, Prancūzija, Švedija, JAV, Jungtinė Karalystė, klaidų, patirčių ir pasiekimų. Integracijos priemonės turi apimti ne tik siauras ekonomines priemones, bet dar svarbiau – kultūrinę integraciją. Tai ilgalaikis iššūkis valstybei, o šiuo metu mes dar turime laiko bandymams, klaidoms ir sėkmės istorijoms.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA