Miuziklas, barokinė opera, šokio spektaklis… Pavasaris teatruose prasidės su muzika.

Pradėkime nuo to, kad kovo viduryje savo pirmąją premjerą sostinėje ketina rodyti Baroko operos teatras, įsteigtas unikalaus balso solisto – kontratenoro sopranino Viktoro Gerasimovo iniciatyva. Specialiai išlavinti aukšti vyriški balsai buvo ypač populiarūs barokinėje muzikoje, kuri Lietuvoje nepelnytai primiršta, nors pasaulyje išgyvena atgimimą. Todėl solistams, gebantiems dainuoti barokinėse operose, darbo dažnai tenka dairytis užsienyje.
V.Gerasimovo Lietuvoje parengtų vaidmenų sąrašas – solidus, tačiau tik menka dalis spektaklių gali pasigirti nuolatiniu repertuaru. Viena retų išimčių – Gintaro Varno Nacionaliniame dramos teatre režisuotos Euripido „Bakchantės“, kuriose solistas pasirodo kaip Dainuojantis Dionisas. O kone didžiausias vaidmuo jam yra tekęs Baltijos kamerinio operos teatro statytoje Charles’io Gounod operoje „Faustas“, kurioje dainavo vien vyrai. V.Gerasimovas šiame spektaklyje pasirodė kaip Fausto nuviltoji Margarita.
V.Gerasimovo noras atlikti senovines operas sutapo su LDK valdovų rūmų kolektyvo siekiu gaivinti barokinės muzikos tradicijas, todėl pirmoji Baroko operos teatro premjera bus pristatyta šių rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje. Kartu debiutuos ir Baroko operos teatro orkestras, kuriam vadovauja jaunas dirigentas Mantas Jauniškis.
Premjerai pasirinkta Georgo Friedricho Handelio oratorija „Prisikėlimas“, kuri simbolizuos tiek barokinės operos prisikėlimą Lietuvoje, tiek Valdovų rūmuose švenčiamas Užgavėnes ir Velykas. Juolab oratorija, pasakojanti apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą, pirmą kartą ir buvo atlikta 1708-ųjų Velykų sekmadienį. Vos dvidešimt trejų metų kompozitoriui šį kūrinį užsakė markizas Francesco Maria Ruspoli. Oratorijos, prilygusios operai, atlikimui specialiai buvo įrengta Bonelio rūmų Romoje salė ir scena, išspausdinta pusantro tūkstančio libreto egzempliorių. Tačiau monumentalus kūrinys užsitraukė tuometinio popiežiaus Klemenso XI nemalonę, todėl jau Velykų pirmadienį oratorija buvo atlikta atsižvelgiant į jo pareikštas pastabas.
Vilniuje skambėsiančioje oratorijoje, be paties V.Gerasimovo, dainuos sopranas Viktorija Miškūnaitė, mecosopranas Nora Petročenko, tenoras Mindaugas Zimkus ir neseniai “Operos švyturiu” apdovanotas bosas Tadas Girininkas. O daugiau apie paties kūrinio istoriją bus galima išgirsti prieš premjerą Valdovų rūmuose rengiamoje nemokamoje paskaitoje, kurią skaitys muzikologė Aleksandra Pister.

Atgyja klasikinės literatūros personažai

Tuo metu Kauno muzikiniame teatre skambės visai kito stiliaus melodijos. Čia triukšmingai debiutuos Franko Wildhorno miuziklas „Grafas Montekristas“ – vienas naujausių šio amerikiečių kompozitoriaus sceninių veikalų, parašytas pagal to paties pavadinimo Alexandre’o Dumas (tėvo) romaną. Pirmąkart jis buvo atliktas 2009 m. Šveicarijoje, Sankt Galeno teatre. Būtent iš jo kauniečiai įsigijo išskirtines miuziklo pastatymo lietuvių kalba ir viešo atlikimo autorių teises. Miuziklo realizacija Kauno scenoje būtų antroji „Grafo Montekristo“ pasaulinė premjera.
Miuziklo librete, kurį sukūrė Jackas Murphy, išlieka pagrindinės populiariojo A.Dumas romano siužetinės linijos. Kai kurių veikėjų atsisakoma, kai kurie pakeičiami ar įgyja naujų bruožų, tačiau išlieka esminės kūrinio linijos – meilė, išdavystė, teisingumo siekis ir kerštas kaip bausmės įrankis.
Pagrindinį grafo Montekristo vaidmenį kuria Jeronimas Milius, Raimondas Baranauskas ir Ramūnas Urbietis, jo mylimosios Mersedesos vaidmeniui ruošiasi Karina Krysko ir Kristina Siurbytė.
Klaipėdos muzikinis teatras irgi nudžiugins neeiline premjera – šokio spektakliu, kuriamu pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Libretą šokio spektakliui pagal klasiko kūrinį parašė Birutė Mar, scenoje išvysime visus pagrindinius romano veikėjus: Liucę, Auksę, Baronienę ir, žinoma, kunigu ketinusį tapti Liudą Vasarį. Šiuos vaidmenis kuria gerai žinomi uostamiesčio trupės šokėjai: Aušra Krasauskaitė, Inga Briazkalovaitė, Beata Molytė ir Aurelijus Liškauskas, kuris yra ir spektaklio choreografas.
Kiekviena atskira vaidinimo scena – lyg Liudo Vasario laikomos gyvenimo mišios, atmintyje prikeliančios lemtingiausių jo pasirinkimų epizodus. Pagrindinio veikėjo vidinius prieštaravimus siekiama perteikti ne žodžiais, bet kūno kalba.