Žaliųjų sąjūdis prieš porą metų persirito per 25-metį ir artėja prie 30-mečio. Kokią reikšmingą politinę darbotvarkę žalieji galėtų pasiūlyti šiandien?

Klausimas ne tiek Lietuvos žaliųjų partijai, kiek į orą. Partija įregistruota 2011 m. kaip Lietuvos žaliųjų sąjūdis, 2012 m. įgavo dabartinį pavadinimą.

Partija kaip partija. Turi valdymo organus, tinklalapį. Valdybos pirmininkas – Linas Balsys. Jis atstovauja žaliesiems Seime, priklauso Mišriai Seimo narių grupei.

Labiau nei kuklus partijos žaliavimas šiuo metu atrodo blankiai, palyginti su galinga žaliųjų banga, kilusia 1988 m. ir kelerius metus siūbavusia gausiuose mitinguose, eitynėse ir kitokiuose tautos atgimimo proveržiuose. Atsiradę kaip populiarus ir daug simpatijų pelnęs judėjimas, žalieji Atgimimo metu vis dėlto netapo bent kiek reikšmingesne politine jėga – veikiau buvo starto aikštelė keliems politikams ir valstybės pareigūnams.

Pozityvi užmaršties pusė – daugmaž gera reputacija, garbės nepraradęs politinis prekės ženklas.

Sovietinei okupacijai pasiekus finalinę „perestroikos“ fazę žalieji savaip kėlė Lietuvos suverenumo klausimą, pavyzdžiui, kas turi galią nuspręsti, ar siurbti naftą iš jūros prie Kuršių nerijos. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos valstybė pati ėmė spręsti, kam, kur ir ką leisti, – galbūt ne visuomet racionaliai. Gamtosauginę, ekologinę darbotvarkę perėmė didesnės ir, visuomenės požiūriu, labiau „prisidirbusios“ politinės jėgos – tos, kurias rinkėjai prileidžia prie valdžios.

Žvelgdami į opiausių gamtosaugos problemų sąrašą pasvarstykime, kas priklauso nuo Lietuvos žmonių.

Taršą galima kontroliuoti – dėl to nekyla abejonių. Tačiau globaliai žvelgiant tarša yra kaina, kurią mokame už dalies žmonijos gerovę. Pavyzdžiui, kai kas teigia, kad į vandenį patekę skalbikliai sukelia žuvų mutacijas, tačiau dėl to nebus mažiau skalbiama – veikiau kuriamos mažiau kenksmingos skalbimo medžiagos.

Klimato kaita? Net jeigu anglies dvideginio išmetimas į atmosferą šiuo atveju niekuo dėtas, geriau turėti menamą priežastį, negu jokios. Iš automobilių ir pro gamyklų kaminus išmetamų teršalų švarinimas yra gėris – ar kas nors ginčysis?

Nyksta tropiniai miškai? Priekaištai valstybėms, kurios išsidėsčiusios prie pusiaujo. Jūros ir vandenynai tampa vis rūgštesni? Taip, tačiau besimaudančiųjų Lietuvos pajūryje indėlis ne toks jau didelis.

Kokios lietuvio priedermės ekologinės apokalipsės sąlygomis? Matyt, visi sutiksime, kad būtina rūšiuoti buitines šiukšles ir atliekas, tuščius plastiko bambalius krauti į bagažines, o ne išmesti į krūmus. Dar būtina važinėti tvarkingais automobiliais, sveikai gyventi ir nevengti gamtosaugai skirtų demonstracijų bei mitingų. Daugiau nuo mūsų mažai kas priklauso.

Vis dėlto verta apmąstyti tarptautinio solidarumo klausimą. Nebūtinai itin altruistiniu, o netgi labai egoistiniu atžvilgiu. Pradėkime nuo pinigų, nors ne banknotų gamyba nustekeno miškus.

Solidari ES narių atsakomybė, pavyzdžiui, dėl Graikijos skolų – itin nemalonus dalykas visiems europiečiams, išskyrus graikus. Kita monetos pusė – nežinia, kada Lietuva bus kaip Graikija. Tada tarptautinis solidarumas gelbstint Lietuvą gali pradėti mums labai patikti. Į Europą besiveržiančių bėglių apgyvendinimas Lietuvoje didelio visuomenės entuziazmo nesukelia. Tačiau karo veiksmai, apie kurių galimybę nepaliaujama šnekėti, ir jų sukeltos ekologinės katastrofos taip pat kada nors gali paversti bėgliais nemažai lietuvių.

Lietuva dabar priklauso ES ir NATO – organizacijoms, kurios vienaip ar kitaip deklaruoja principą „visi už vieną, vienas už visus“. Egoistinis išskaičiavimas – viltis sulaukti pagalbos – verčia būti altruistais, žinoma, nepamirštant rūšiuoti šiukšlių, sveikai maitintis, reguliariai valytis dantis.