Šalies knygynuose ką tik pasirodė rašytojo, buvusio ilgamečio “Moksleivio” žurnalo redaktoriaus Algimanto Zurbos atsiminimai “Gal taip reikėjo”. Joje – autoriaus gyvenimo blyksniai nuo vaikystės iki šių dienų. O “Veide” ištrauka iš šios knygos.

Apskritai senelis buvo nekalbus. Gal nenusisekusi ilgalaikė kelionė į Ameriką, gal vėl kas ilgam užčiaupė žmogų. Jo jau nedžiugino papildomai nusipirktas hektaras kitas žemės – tie patys pabaliai, tie patys krūmai. Rauti, versti juos dirbamais laukais nebeliko jėgų. Čia dar, užėjus rusams – visiška nežinia. Pasklido kalbos apie gresiančius naujus, iš Rusijos atsineštus pertvarkymus – savos žemės galbūt nebeliksią, būsianti bendra, visų. Tos šnekos “atmušė” kaimo žmonėms norą patiems ūkininkauti. Užtat dabar senelis, ypač šiltą metą, kur kas ilgiau sėdėdavo ant pamatams įkastų akmenų. Žiūrėdavo į pievas, arimus, anapus griovio boluojantį Pradarbo beržyną. Į jį pats retai nueidavo – skubėdavome mes, vaikai, su bobute Domicele. Pirmiausia – grybauti. Ji visada ragindavo paskubėti, kol išdygusių grybų nesurinko kaimynai Šleivos, Pilypavičiai, gyvenantys kitapus miškelio. O grybų čia tikrai netrūko. Nebuvo jie labai įvairūs, bet augo mėsingos ūmėdės, aukštesnėse vietose galvas iškišdavo lepšiai, raudonviršiai. Mūsų kiemui ir dviem kaimynams jų į valias, nelabai reikėjo skubėti į toliau esantį Žiobų šilelį, iš kurio galėjai parsinešti ir voveraičių, ir šilbaravykių…
Taigi sėdėdavo senelis, paskendęs savo mintyse, ir tas tūnojimas jam nenusibosdavo. Sukrusdavo tik kartais: pasičiupdavo kirvį, dar nedidelį vienarankį pjūkliuką, atsivežtą iš Amerikos, iš malkinės parinkdavo anksčiau prikirstų karklo vytelių ir dingdavo tarp Trako medžių. Pačiam alksnyno pakrašty, kur jau prasideda Šakiškio žemė, kur greta kūpso tamsus eglynėlis, gulėdavo jo palikta kaladė, kita – pastatyta galu – atsisėsti. Čia ir būdavo svarbiausia senelio darbo vieta. Iš visur sutempdavo surinktas šakas, nukirstas atžalas, smulkindavo kirviu, paskui kūlelius verždavo vytelėmis. Iš pradžių darbuodavosi lyg nenorom, lyg labai pavargęs, galiausiai įsitraukdavo į tą monotonišką užsiėmimą, ir nejučiomis prabėgdavo valanda, kita. Pargrįžęs kinkydavo į ratus ar roges Gelsviukę, pasileisdavo plynesnėmis vietomis, grįžęs su pilnu vežimu viską kraudavo į malkinę – kad pradžiūtų. Mums atrodydavo – jis nenori, kad tuščiai bėgtų laikas, stengiasi kuo nors užpildyti vidinę tuštumą, kurios vis daugiau radosi suvokiant, kokie laikai atėjo…
Bet kuo čia dėtas senelio darbas Trako gilumoje ir pirma paminėti stribai? Kaip susiję su manim?
Kai tik senelis užverdavo duris ir su kirviu bei pjūkleliu pasileisdavo į krūmus, sunerimdavau. Žinojau, kur jis traukia, kartais nukėblindavau iš paskos ir mėgdavau klausytis miškelio tyloje dzyruojančio pjūklo ar čekšinčio kirvio muzikos. Paprastai senelis dirbdavo tylėdamas, aš iš alksnyno rankiodavau jo nukirstas atžalas, vilkdavau artyn, kad pasiektų, kad nereikėtų nei stoviniuoti, nei lankstytis. Jam labai patikdavo mano pagalba; kai grįždavome pietų ar vakare, pradėjus temti, žygiuodavom abu greta, senelis pakeliui į namus man kartodavo: “Matai, kiek mudu padarėm. Kai du – tai ne vienas…” Kaitindavo šitie pagyrimai, savaip uždegdavo, sugrįžęs galvodavau, kaip kitą dieną vėl eisiu padėti. Vėliau, kūleliams išdžiūvus, kas nors iš malkinės juos atnešdavo į pirkią, bobutė po vieną grūsdavo į atidengtą krosnies gerklę ir čirkšteldavo degtuką. Žabus pagriebdavo liepsna, sėdėdavau prieš krosnį ant suoliuko, jausdamas maloniai tvoskiančią šilumą, ir būdavau be galo laimingas: toje traškančioje ugnyje ir mano triūso dalelė.
O sykį – tai buvo žiemą – senelis, kaip paprastai, po pusryčių pradingo tarp Trako medžių. Besikuisdamas užtrukau – kol apsirengiau kailinaičius, kol kojas subrukau į veltinukus su kaliošėliais, prabėgo šiek tiek laiko. Senelio ir pėdos ataušo, bet gerai žinojau, kur jo ieškoti, kur čekši jo kirvis. Niekas manęs nedraudė, visiems buvo aišku, kur skubu. O čia – ką tik prisnigta, anksčiau išmintas takas užpustytas – tiktai kreivoja nutolusio senelio pėdos. Taikiau į jas, daugiau nieko man nereikėjo. Netrukus tie pėdsakai turėjo pasukti į Traką, o jau paskui, už alksnynų – ir eglynėlis. Bet staiga…
“Stoj! Kudy?!” – įsakmus balsas sklido nuo klojimo pusės, kur stirksojo sodo pakraštį apkabinusi tvora. Grįžtelėjau ir nustėrau. Ten, baltame sniego fone, juodavo dvi ginkluotų vyrų figūros. Jos keistai svyravo, vos laikėsi. Vienas vyriškis, kiek tvirčiau pastovintis, nusikabino nuo peties šautuvą, prispaudė buožę prie peties. “Stoj, sakau!..” – vėl riktelėjo, nesupratau – kuris.
Ginkluotų vyrų matyta daugybė. Tik ne visada žinojome, ko jie pareikalaus. Kaime esu matęs, kaip netikėtai užklupti žmonės tarsi įauga į žemę, nejuda, paklusdami rėkiančiųjų komandai, kitąsyk ir rankas pakelia.
Man gi, visai nedideliam snargliui, per akimirką įkaitęs kraujas trenkė į galvą. Nebesuvokiau, ką darau, bet nesustojau, su veltinėliais įsibridęs į sniegą. Žiūrėjau į neseniai išmintas pėdas ir jomis pasileidau gilyn į Traką. Greičiau pas senelį, ten vienintelė vieta, kur galima pasislėpti, kur mane apgins.
Bėgau neatsisukdamas, tik dar įstrigo: prie tvoros parklupęs vienas vyras pasidėjo ant apsnigtos karties šautuvą ir ėmė taikytis. Antrasis šaukė ir šaukė: “Stoj, gyvate! O tai – patiesim!..”
Tą riksmą, matyt, išgirdo troboje. Ir pro langą pamatė, kas vyksta. Iššoko pro duris šiltesnio drabužio neužsimetusi mama ir klykdama puolė prie besitaikančio stribo. Suspėjo pačiu laiku, gal paskutinę akimirką – dar nenuaidėjus šūviui. Mama griebė ant tvoros paguldytą šautuvą, išplėšė besitaikančiam stribui iš rankų, atlošė vamzdį aukštyn.
Nebegirdėjau, ką jis dar šaukė – tik bėgau, bėgau. Kai prasidėjo storakamieniai alksniai, kai apsikabinau vieną, atskrido besitąsančių mamos ir stribo balsai. “Tai kad bėga, praneš banditams!” – “Viešpatie, apkiautėliai jūs! Apdujėliai… Prisigėrę, nieko nebematot! Trake senelis žabus kapoja, vaikas ir skuba! Užsipylėt smegenis, patys nebežinot, kas vaidenasi!.. Dieve, į vaiką šaudys!..” – “Patikrinsim, pažiūrėsim, kaip ten žabus kapoja!” – jau atlaidžiau riktelėjo tas, kuris taikėsi, iš sniego pakėlė mamos numestą šautuvą…
O aš vėl bėgu, tik retkarčiais atsisukdamas, taikau į senelio pėdas. Netrukus ir jis pats pakelia galvą. Sustingsta rankoje kirvis, o akys be žodžių klausia: kas gi? Visas uždusęs kartoju: “Nieko, tikrai nieko…” Dabar man ramiau – priešais mano gynėjas, tikra užuovėja. Senelis, nors nieko nesako, kaukšteli kirviu, klausosi. Neapsirinka. Ne iš tos pusės, kur įmintos mūsų pėdos – iš eglynėlio kyšteli dviejų paruoštų šautuvų vamzdžiai. “Gal ir teisybė – kapoja”, – suniurna vienas seklys, dairosi į šalis; jo kepurė atsmaukta ant pakaušio, o veidas – visas raudonas. – “Tai banditai – kur?” – kvėpteli antrasis; nuo jo net iš toliau sklinda kažkokio gėrimo tvaikas.
Senelis sugraibo naują žabų saują, guldo ant kaladės. “Iš kur mes juos išpaišysim?.. – pagaliau taria, perkirtęs alksniūkščius. – Ką tik prisnigta, tai ir dairykitės – jei jaučiat…” – “Nu, nu, Zurrrba… Žiūrėk tu mums, Zurrrba…” – vis dar nenuleidžia šautuvų apgirtę vyrai, dar žvilgčioja į mūsų pėdas, neskubom suka Trako pakraštin.
Senelis paima storesnį žaliūkšnį. Pjūkliuko nereikia – stipriai užsimoja kirviu. Taip tvoja, kad perkirsto alksniūkščio drūtgalys švilpia toliausiai, o ašmenys sulenda į kaladę. Jis nieko nesako, tik delnu iš šonų tranko kotą, stengiasi išlaisvinti kirvį…

Balto popieriaus vagos

Sveikatą savaip naikinau ir kaskart keldamasis ankstyvą rytą – sėdęs prie stalo, rašydavau, rašydavau… Vėliau, po keliolikos metų, prityrusi kardiologė Gražina Šimkūnienė Santariškėse tars: kam tie romanai, argi ne svarbiau pačiam išlikti?..
Ak, miela daug man padėjusi daktare, kad žinotumei, jog net tada, jau išleidęs per dvidešimt knygų knygelių, kitaip – negalėjau. Reikia keltis su saule, kaip žemės artojui plūgą – imti į ranką plunksnakotį ir pasileisti per baltą popieriaus lauką… Kitaip neįmanoma. Kitokios prasmės nematau…
Baltuoju lauku žygiavau kas rytą, kas dieną. Toliau purenau Savūnės gyvenimo dirvą, sėjau sunkius jos likimo grūdus. Atsirado romanai “…eina…”, galiausiai ir “…jai tešviečia”. Reikėjo nužingsniuoti visą žmogaus kelią – iki pat paskutinio atodūsio. Reikėjo greta kasdienybės išbandymų slegiamos moters paveikslo sukurti ir jos engėjo, pokario metais rankas susitepusio Lietuvos žmonių krauju, paskui tapusio kolūkio pirmininku, savaip bandančio palenkti Savūnės širdį – Pelaniaus paveikslą.
Taip reikėjo, kitaip negalėjo būti… Perskaičiusi trilogiją, literatūrologė Elena Bukelienė prisipažino: “Gal pačiam atrodys ir keista, bet aš – o tu žinai mano gyvenimiškąją poziciją – beveik įsimylėjau tavo Pelanių.” Taip buvo atsiliepta apie knygos literatūrinį personažą…

Algimantas Zurba

Apie knygą ir autorių
Naujoji Algimanto Zurbos knyga – atsiminimai, apimantys rašytojo gyvenimo vingius – vaikystę, studijų metus, šeimą, darbą “Švyturyje”, “Moksleivyje”, Rašytojų sąjungoje. Tai drauge ir visos Lietuvos istorinė panorama, aprėpianti platų laikotarpį nuo karo metų iki sausio 13-osios įvykių ir galiausiai – šių dienų. Autorius aprašo daug kurioziškų tarybinių metų nutikimų, atvirai paliečia dabarties skaudulius. Prisimena bičiulius, kolegas, bendradarbius, pateikia žymių Lietuvos žmonių portretų.
Knygoje apžvelgiama visa rašytojo kūryba – nuo pirmų darbų, bene populiariausio visų laikų lietuviško jaunimo romano “Šimtadienis” iki paskutinių stambių kūrinių – “Savūnės” trilogijos, “Aritmijos”, “Krisiaus”.