Rudenį tarptautiniais kino festivaliais lyja ne tik Lietuvoje. Pats svarbiausias industrijai ir verslui renginys vyko Toronte. Bet filmų kokybe ir ambicijomis kanadiečiams nepralaimėjo Venecija, San Sebastianas ir Busanas. Skirtinguose pasaulio kraštuose organizuojami festivaliai viliojo specifine atmosfera ir naujais vėjais.

Mažiausiai naujovių šiemet teko išvysti Venecijoje, nes miestui niekaip nepavyksta pakviesti į senokai pažadėtus ir dar nepastatytus festivalio rūmus. Tiesą sakant, jų statyba sustojo vos pradėjus lieti pamatus, kai statybininkai iškasė asbesto lobį ir pareikalavo solidžios finansinės injekcijos, kad būtų pašalintos sveikatai kenksmingos medžiagos. Kadangi valdžia ir investuotojai neskubėjo kone dvigubai padidinti planuoto statybų biudžeto, Lido saloje vietoj rūmų liko tvoromis apjuosta masyvi duobė.
Galbūt todėl festivalio dienomis tarp filmų seansų daugiausiai kalbų sukosi apie artimiausią Venecijos ateitį. Ar antrą ketverių metų kadenciją baigęs meno vadovas Marco Muelleris sutiks toliau atrinkinėti filmus? Kas laukia festivalio, jeigu Venecijos veidą neatpažįstamai pakeitęs ekspertas nuspręs grįžti prie pagrindinės profesijos – filmų prodiusavimo? Kas galėtų lygiai taip pat sėkmingai pakeisti nepriekaištingos reputacijos M.Muellerį? Kol kas atsakymų į šiuos klausimus negirdėti, bet esminiai sprendimai turėtų paaiškėti dar šiemet.
Oficiali Venecijos programa išsiskyrė knygų, pjesių, spektaklių ekranizacijomis, įdomiais bandymais vizualizuoti tikrus realaus gyvenimo įvykius ir žmogaus asmenybės pokyčiais esant neprognozuojamoms situacijoms. M.Muelleris nemėgsta prisirišti prie vienos temos, tad jo komandos atrinkti filmai gundo įvairove ir aprėpia beveik visus pasaulio regionus, nors vis dėlto juntamas stiprus prioritetas spalvingajai Azijai.
Dėl M.Muellerio sumanymų Venecija atkreipia išskirtinį dėmesį į eksperimentinį, nestandartinį, netelpantį į rėmus, plaukiantį prieš srovę, netradicinės trukmės kiną. Kardinaliai perfomuotas “Horizontų” konkursas sudeda savo mozaiką iš trumpametražių, vidutinio formato, trimačių, dokumentinių ir neįsivaizduojamai ilgų filmų, kuriems tiesiog pritrūksta vietos kituose festivaliuose.

San Sebastiano pokyčiai
O štai dieviško grožio San Sebastiane pasikeitė festivalio vadovas. Ilgametis diretorius Mikelis Olaciregui užleido kėdę organizacinės komandos nariui Jose Luisui Rebordinosui, kuris pirmaisiais kadencijos metais neskubėjo daryti revoliucijos ir paliko panašią festivalio struktūrą, bet sėkmingai įvedė kelias smulkias naujoves. Filmų programą papildė nemiegoti skatinantys vidurnakčio seansai ir ypač skanūs kulinarinio kino renginiai, kai po specifiškai parinkto filmo apie maisto gamybą ar vartojimą peržiūros žiūrovai kviečiami vakarienės baskų virtuvės restorane kartu su režisieriumi.
Draugiška atmosfera garsėjančio San Sebastiano misija liko ta pati – skirti deramą dėmesį ispanakalbių šalių kinui, ieškoti talentingų naujokų, stebinti turtingomis retrospektyvomis ir reklamuoti Ispanijos platintojų įsigytus kitų festivalių perlus. Svetingajam San Sebastianui visuomet rūpėjo kokybė ir gera nuotaika, o ne kiekybė ir statistikos rekordai. Šiemet į baskų kraštą Atlanto bangos atplukdė daug garsiausių filmų iš kitame vandenyno krante stūksančio Toronto, bet nuo to renginys tikrai nesuprastėjo.
Filmų atranką reguliuojantis ir visus pasiūlytus kandidatus asmeniškai peržiūrintis J.L.Rebordinosas per trumpą laiką spėjo nuveikti apčiuopiamų ir naudingų darbų kino industrijos atstovų reikmėms. Koprodukcijos forumai, platintojų ir rodytojų susitikimai, nebaigtų projektų peržiūros ir žiūrimumo potencialą spinduliuojantys filmai suviliojo atvykti gerokai daugiau kino verslo veikėjų. Mugės teritorijoje šiemet iš tiesų buvo juntamas ypatingas pagyvėjimas, o filmų pardavėjai džiaugėsi pasirašytomis sutartimis.

Busano novatoriškumas
Pietų Korėjos pietinėje pakrantėje susirangiusio Busano kino festivalis 16-ąjį gimtadienį atšventė su esminiais ir pavydėtinais pokyčiais. Galima sakyti, kad brandos sulaukęs svarbiausias Azijos kino renginys gimė iš naujo, nes šiemet absoliučiai viskas čia atrodė nauja. 15 metų festivaliui vadovavusį garbaus amžiaus profesorių Kimą Dong-ho pakeitė nuo susikūrimo komandoje dirbęs ir reikalingos patirties pasisėmęs direktorius Lee Yong Kwanas. Būtent šiemet festivalis persikėlė į ką tik atidarytus futuristinės išvaizdos kino rūmus, kokių neturi nei Kanai, nei Berlynas, nei Venecija.
Daugiau nei 300 filmų rinkiniu Busanas nenusileido kitiems rudens festivaliams ir netgi sugebėjo atrasti pranašumų. Programos sudarytojai savo gėrybių tinklą užmetė daug plačiau, išsitraukė skirtingiausių filmų ir pirmenybę skyrė mažesniems / egzotiškesniems kūriniams, kuriuos Torontas ar Venecija galbūt praleido dėl žvaigždiškumo stokos. Jeigu kažkas priekaištautų Busanui dėl programos, tai tikriausiai kabinėtųsi tik dėl to, kad festivalyje neliko vietos nė vienam holivudiniam filmui ir visai nebuvo amerikiečių aktorių bei režisierių. Užtat Busanas galėtų argumentuoti, kad Europos festivaliai ypač retais atvejais žvalgosi į Indijos, Indonezijos, Filipinų, Taivano filmus.
Dar vienas svarbus momentas: visų Azijos šalių kino industriją sukviečiantis Busanas filmams atidaro duris į didžiulį regioną ir milijoninę auditoriją. Todėl į talpius parodų rūmus “Bexco” iš viešbučių persikėlusią Azijos kino mugę šiemet šturmavo gausi Europos studijų, kino organizacijų ir platinimo bendrovių delegacija, o “European Film Promotion” pasistengė rasti lėšų, kad Busaną aplankytų ir su vietiniais žiūrovais susitiktų visi į oficialią programą pakviesti Europos šalių režisieriai. Šaunioje kompanijoje buvo ir lietuvis Mantas Kvedaravičius, vežiojantis aplink pasaulį sensacingą dokumentinį filmą “Barzakh”.

Svarbiausi ir įsimintiniausi filmai

Venecija

“Gėda”
Jautri ir drąsi drama apie liguistą vienišo vyro priklausomybę nuo sekso ir pornografijos turėtų nusipelnyti bent jau “Oskaro” nominacijos geriausiam aktoriui, bet prieštaringas Michaelo Fassbenderio vaidmuo tikriausiai pasirodys pernelyg šokiruojantis vyresniems Akademijos balsuotojams.

“Faustas”
Žiauriai vizualus, išsunkiantis jėgas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir įsiklausymo, sunkiai perkandamas, filosofinis rusų meistro Aleksandro Sokurovo filmas pelnytai gavo “Auksinį liūtą”, bet padalijo mačiusiųjų auditoriją į skirtingų nuomonių stovyklas. Šį kūrinį tikrai rekomenduotina pamatyti.

“Pjautynės”
Lengva, teatrališka, satyriškai linksma, žmonių ydas išjuokianti Romano Polanskio komedija, kurios veiksmas realiu laiku vyksta viename bute su keturiais fantastiškai vaidinančiais aktoriais.

“Nusikalstamas išsilavinimas”
Stipriausias Venecijos atradimas, teisingai apdovanotas už geriausią debiutą. Nelegaliai į Italiją prasibrovę imigrantai iš Afrikos atranda prieglobstį Kamoros mafijos gretose ir brenda į nusikalstamą veiklą. Nepaklūstantys gangsterių įstatymams ir raginimams gerai užsidirbti negailestingai sušaudomi.

“Tegyvuoja antipodai!”
Europos kino meno akademijos prizui nominuota rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio nuostabaus grožio dokumentinė kelionė per lygiai priešingose pasaulio pusėse esančias vietoves. Jis fiksuoja užburiančius vaizdus ir žmonių gyvenimo ypatumus keturiose giminingai diametraliai priešingose vietose: Kinijos megapolyje Šanchajuje ir ramiame Argentinos Patagonijos kaime, Horno rage Pietų Amerikoje ir prie Baikalo ežero Rusijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Ispanijoje, Botsvanoje ir Havajuose.

San Sebastianas

“Neliečiamieji”
Festivalio uždarymo ceremonijoje parodyta gudri dramedija apie paralyžiuoto ir prie invalido vėžimėlio prikaustyto turtuolio prancūzo nepaprastomis aplinkybėmis užsimezgusią draugystę su jokios moralės nepripažįstančiu juoduku prižiūrėtoju. Aktoriai Francois Cluzet ir Omaras Sy vaidina virtuoziškai ir juokina iki ašarų.

“Pašėlęs Bilas”
Dalios Ibelhauptaitės sutuoktinio Dexterio Fletcherio nuotaikingas, prasmingas ir įtaigus režisūrinis debiutas apie titaniškas tėvo pastangas apsaugoti vaikus nuo gatvės chuliganų įtakos.

“George’as Harrisonas: materialaus pasaulio gyventojas”
Per 3 val. 26 min. neatsibostantis, informatyvus, smagus muzikinis dokumentinis filmas apie neva neįdomiausią ir mažiausiai žinomą “The Beatles” ketvertuko narį. Džiugu, kad maestro Martinas Scorsese randa laiko išliekamąją vertę turintiems nekomerciniams kūriniams.

Busanas

“Stebėkite Indijos cirką”
20 tūkst. JAV dolerių įvertintu publikos simpatijų prizu apdovanotame indų filme nėra nė kruopelytės Bolivudo, bet pilna spalvų, emocijų, autentikos ir netikėtumų. Tai kaime gimusio ir angliškai nesuprantančio indų režisieriaus “Lūšnynų milijonieriaus” versija.

“Gedulas”
“Naujosios srovės” konkurse nugalėjusi drama iš Irano sulaukė daugybės liaupsių. Jaunųjų autorių komanda atrado naują kino kalbos būdą, kaip vizualizuoti kurčnebylių žmonių bendravimą.

“Veidrodis niekuomet nemeluoja”
Labai gražus, jautrus ir vizualus epas apie neblėstančią viltį ir skausmingus praradimus. Jauna mergina bando susitaikyti su tėvo mirtimi žvejų kaimelyje, bet dvasingi išgyvenimai filme užslapstomi lyriškomis metaforomis, spalvingais simboliais ir po vandeniu stulbinamai užfiksuotais vaizdais.

“Kiaulių karalius”
Tris prizus festivalyje nugvelbęs įstabus, efektingas ir žiaurus korėjietiškas animacinis trileris apie patyčias mokykloje ir brutalų nuskriaustų moksleivių kerštą užpuolikų lyderiui.