BFL

Viešųjų ryšių kampanijos taikosi į tuos, kurie balsuoja. O Lietuvoje daugiausia balsuoja pensininkai ir bedarbiai.

Vakarų šalių prezidentų rinkimų kampanijų užkulisiai padiktavo ne vieną aštrų siužetą kino filmui. Tačiau filmas apie artėjančius Lietuvos prezidento rinkimus būtų labai nuobodus. Jei ne televizoriaus ekrane į darbo pokalbį pas gyventojus besiprašantis Zigmantas Balčytis, nemokamoje aikštelėje „užmirštas“ koks automobilis su Artūro Zuoko tikinimu, kad „Lietuva – viskas įmanoma“ ir vienas kitas kandidato plakatas, nė neįtartum, kad po mėnesio ir poros dienų – valstybės vadovo rinkimai.
Viešojoje erdvėje vos ne dažniau minimos ir aptarinėjamos kandidatų į Ukrainos prezidentus gegužės 25-osios rinkimuose pavardės, nei mūsiškių, kurie varžysis dviem savaitėmis anksčiau.
„Vakarų šalyse iki prezidento rinkimų likus dvejiem metams, jei ne anksčiau, jau intensyviai vyksta politinė komunikacija“, – lygina šios srities specialistė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studijų prodekanė doc. dr. Renata Matkevičienė.
Tad kodėl Lietuvoje tokia vangi ir primityvi rinkimų kampanija, besiskirianti nuo vykstančių daugelyje kitų šalių ir net vykusios prieš kokį dešimtmetį pačioje Lietuvoje? Ko trūksta – vertų apie juos kalbėti kandidatų, jų idėjų, talentingų viešųjų ryšių specialistų ar pinigų šiems įpirkti?

Sviestą išreklamuoti pavyktų, prezidento – ne
„Buvo likę metai iki rinkimų, tuomet dar niekas apie juos negalvojo, o mes jau buvome viską suplanavę: kada kokiomis žinutėmis gyvensime, kokie bus veiksmai”, – lygina su šiandieniniu štiliu 2002-ųjų prezidento rinkimų Rolando Pakso štabo vadovė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, dabar – komunikacijos konsultantė ir Vilniaus universiteto dėstytoja.
Vertinant tik viešųjų ryšių aspektu, R.Pakso rinkimų kampanija buvo įspūdingiausia per visus penkerius po nepriklausomybės atkūrimo vykusius prezidento rinkimus (žinoma, nevertinant to, koks vėliau buvo pats R.Pakso prezidentavimas ir kaip gėdingai jis baigėsi apkalta).
D.Kutraitė-Giedraitienė neabejoja: „Rinkimai nelaimimi per keturias ar penkias savaites. Per trumpą, bet labai intensyvią reklamos kampaniją gali išreklamuoti produktą, pavyzdžiui, naują sviestą, bet prezidento rinkimuose reikia formuoti nuomonę, kurti tam tikrus jausminius saitus su kandidatu. Nebent kandidatas turėtų labai ryškių asmeninių savybių, būtų labai energingas, gal net agresyvus – tokiam tinkamas ir trumpesnis laikas. Bet išmintingo, ramaus, santūraus politiko portretas tapomas ilgiau.”
Komunikacijos konsultantės manymu, pavyzdžiui, tokiam santūriam žmogui, kaip socialdemokratų kandidatas Z.Balčytis, labiausiai ir pritrūks laiko, juolab visi europarlamentarai rizikuoja būti primiršti: kad ir kaip aktyviai jie komunikuotų iš Briuselio, ta komunikacija nebūna tiesiai į širdį.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto medijų tyrimų laboratorijos vadovas dr. Andrius Šuminas pritaria, kad per likusį iki rinkimų laiką „nulipdyti“ prezidentą, net ir turint neribotų finansinių išteklių, vargu ar beįmanoma. Specialistas 2002 m. R.Pakso rinkimų kampaniją taip pat mini kaip pavyzdį, kiek daug galima pasiekti dirbant nuosekliai ir kryptingai, turint išteklių, o šurmulį aplink kandidatą pradedant labai iš anksto ir išlaikant iki pat rinkimų, tam pasitelkiant ir netiesioginę agitaciją – būsimo kandidato lakūno skraidymus ar įvairius susitikimus.
„Tačiau žiūrint į šiandieną, stebuklą kažin ar galima sukurti. Net neatrodo, kad kas rimtai ir rengtųsi tai daryti“, – konstatuoja A.Šuminas.
Jam dabartinė situacija primena 2009-uosius, kai rinkimų kampanijos praktiškai nebuvo, nes visi žinojo, kas rinkimų nugalėtojas. Kiti kandidatai labiau sprendė kitas savo užduotis: kas kandidatavo siekdamas įsitvirtinti partijos lyderio pozicijose, kas – mobilizuoti savo elektoratą lygia greta vykstantiems Europos Parlamento rinkimams, kas – užaštrinti lenkų mažumos aktualijas.
Tiesa, oficialiai rinkimų štabų vadovai drąsinasi, kad jų kandidatas pateks į antrąjį turą: pirmajame ture Juozas Bernatonis žada apie 20 proc. balsų savo kandidatui Z.Balčyčiui, Ramūnas Karbauskis – per 15 proc. Broniui Ropei, o Viktoras Fiodorovas Artūrui Paulauskui – tiek, kad patektų į antrąją turą.
„Tačiau stebėdamas kandidatų elgseną, viešąją komunikaciją pasigendu tikėjimo pergale. Matyti, kad kandidatavimu siekiama kitų tikslų, o ne laimėti“, – taip A.Šuminas vertina šešis kandidatus, praktiškai konkuruosiančius su viena rinkimų lydere – Dalia Grybauskaite.
Vis dėlto visi jie – ne naujokai politikoje. Ar tikrai smūginė mėnesio rinkimų kampanija per trumpa, norint persverti rinkėjų simpatijas savo naudai?
„Sakoma – geras meras, geras ministras ar europarlamentaras. Bet prezidentui keliami kitokie reikalavimai, reikia pristatyti save kitu statusu“, – skirtumą aiškina D.Kutraitė-Giedraitienė.
Pakišti koją D.Grybauskaitei gali nebent tai, kad daugelis pamanys, jog rinkimai aiškūs ir neverta nė eiti balsuoti. Tada nežinia, kas dar gali atsitikti.

D.Grybauskaitė – visų kitų taikinys
Ir 2002-aisiais atrodė neįtikėtina, kad didžiulius reitingus turintis prezidentas Valdas Adamkus, pirmajame ture laimėjęs 35,1 proc. balsų, antrajame galėtų pralaimėti R.Paksui, pirmajame pelniusiam vos ne perpus – 19,4 proc. balsų.
„Veikiančio prezidento galimybės visada didesnės, jei jis tame poste nepridaro daug klaidų, labai nenuvilia ir labai savęs neapjuodina. Perėjusiai pirmą kadenciją su tokiu reitingu D.Grybauskaitei gauti antrąją labai lengva. Čia kaip važiuoti tiesiu keliu – tik nepadaryk kokių rimtų klaidų, staigių posūkių, – lygina D.Kutraitė-Giedraitienė. – Taip, ir V.Adamkaus reitingai buvo aukšti, bet 2002 m. rinkimų kampanijoje jo, tiesiai važiuojančio, kelią kirto staigi sankryža, kurioje laukė ištisus metus rengta labai energinga, kūrybinga, gal net agresyvoka R.Pakso rinkimų kampanija.” Dabar tokios kampanijos esą niekas neparengė.
Žinoma, kaip pastebi A.Šuminas, į kandidatą, kuris užima prezidento postą ir kuris siekia būti perrinktas, paprastai sminga visų kitų kritikos strėlės. Ir dabar visi kiti turės bendrą tikslą parodyti, kad D.Grybauskaitė neturi būti perrinkta. Tačiau klausimas, ar dar kažką galima ištraukti jai sukompromituoti, nes ji pati užbėga už akių bet kokioms įmanomoms spekuliacijoms, pateikdama daugiau informacijos apie savo praeitį.
Juodųjų rinkimų technologijų ataką D.Grybauskaitė jau patyrė. „Kai tik atidarėme D.Grybauskaitės rinkimų puslapį internete, lygiai po valandos programišių jis buvo supliektas į šipulius. Ne užstrigo – iš jo nieko neliko. Jis tapo tikslingu taikiniu, tai buvo daroma sąmoningai ir tyčia”, – pabrėžia D.Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas Romas Švedas.
Ar D.Grybauskaitės dar laukia Rusijos specialiųjų tarnybų ataka, apie kurią įspėjo Valstybės saugumo departamentas? Kad puolimo bus, akivaizdu, tik klausimas, kas už to stovės, nes D.Grybauskaitė neparanki ne tik Rytų kaimynams, bet ir vietos oligarchams.
O štai kaltinimus, kad už R.Pakso rinkimų kampanijos stovėjo Rusijos smegenų plovimo centrai, D.Kutraitė-Giedraitienė neigia: „Buvau R.Pakso štabo vadovė ir žinau, ką aš dariau. „Almax“ buvo Jurijaus Borisovo verslo konsultantai. Kad jie norėjo prisidėti prie R.Pakso rinkimų – be abejo. Bet mes, didelė komanda, dirbome metus, mums nereikėjo patarimų, kurie neatitiko rinkos. Paskui žiniasklaida atrado „Nikolo – M“, kuris aiškino, kiek kainavo jo konsultacijos R.Paksui. Jau po visų skandalų kartą sutikau jį konsultantų mokymuose. Sakau, susipažinkime, juk sakėte, kad mus konsultavote. O jis juokiasi, kad jei žurnalistas suteikė progą pasidaryti „piarą“, kodėl turėjęs atsisakyti. O susitikęs jis buvo tik su Audriumi Butkevičiumi, kuris ir mūsų štabe būdavo.“