Nors mūsų Konstitucijoje įtvirtinta nuosavybės ir jos teisių apsauga, skirtingais įstatymais vis dėlto leidžiama riboti nuosavybės teises.

XIX a. prancūzų ekonomistas ir laissez faire doktrinos gynėjas F.Bastiatas sakė, kad kiekvienas žmogus gimsta savininku, o nuosavybė yra jo gyvybiškai svarbių poreikių bei išvystytų gebėjimų jiems tenkinti tęsinys. Ekonomistai nuosavybę laiko visuomenės santvarkos kategorija, kurioje pagrindiniai santykiai yra nuosavybės santykiai, parodantys, kaip kokia nors gėrybe yra naudojamasi ir kaip jomis bus keičiamasi. Teisininkams – tai pirmiausia tvarka, reguliuojama teisės aktais ir žyminti teisėmis ir pareigomis apibrėžtą turinį. O žmogui nuosavybė paprasčiausiai intuityviai parodo aiškią ribą tarp to, kas jo ir ne jo, kas yra jo atsakomybė, o kas – kitų.
Dėl savo svarbos nuosavybės neliečiamumas ir apsauga yra pamatinė Vakarų valstybių konstitucinė vertybė. Lietuvoje konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą atskleidžia Civilinis kodeksas. Iš esmės nuosavybės teisių turinys apibrėžia savininko galimybes priimti sprendimus dėl turimos nuosavybės: savo namą išnuomoti ar parduoti, šildytis malkomis ar tartis su kaimynu ir prisijungti prie dujų arba elektros infrastruktūros, leisti kitiems naudotis savo prižiūrimu mišku ar už tai imti užmokestį, ir pan.
Tačiau ši laisvė priimti sprendimus priklauso nuo neliečiamumo principo įgyvendinimo. Nors mūsų Konstitucijoje įtvirtinama nuosavybės ir jos teisių apsauga, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti „nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“, įstatymu leidžiama riboti nuosavybės teises. Vadinasi, įstatymais galima nustatyti praktiškai bet kokias saugomas vertybes ar kitas „asmenų teises“, kurios tampa kito nuosavybės teisių ribojimo pagrindu. Kaip yra pastebėjęs M.N.Rothbardas, nuosavybės teisių tvarkos priklausymas nuo valdžios taisyklių reiškia, kad tenka susitaikyti su bet kokiu perskirstymu, nepaisant to, kokie dirbtini, nemotyvuoti, politiniai būtų šie sprendimai.
Šių metų sausį priimti Šilumos ūkio įstatymo 33 str. pakeitimai, įteisinantys prievartinės daugiabučių modernizacijos galimybę. Sprendimus vietoj butų savininkų priims savivaldybė. Vargu ar gyventojai dėl didelio malonumo, o ne dėl ekonominių priežasčių ir garbaus amžiaus gyvena energetiškai neefektyviuose, nesaugiuose namuose. Tačiau, užuot sukūrus patogią ir patrauklią schemą, kaip prisidėti prie kolektyvinių savo būsto atnaujinimo darbų, įstatymu apeinamas pagrindinis nuosavybės santykių elementas – savininkas. Taip pat apeinama ir jo teisė spręsti, ką daryti su savo nuosavybe ir kada. Tai rodo valdžios požiūrį į savininkus ir į privačią nuosavybę.
Verta atkreipti dėmesį, kad nuosavybė nėra tik nekilnojamieji daiktai ar vien žemės valdymas – tai ir žmogaus darbu sukurta vertė. Sode užauginti obuoliai gali būti parduoti turguje, o gautos pajamos investuotos į dar didesnį sodą ar vaiko mokslus. Taigi nuosavybė yra pagrindinė rinkos santykių, individualios veiklos ir asmeninės atsakomybės naudoti išteklius racionaliai bei efektyviai sąlyga.
Tačiau nuosavybės teisių ribojimą dažnai siekiama pateisinti jos „socialine funkcija“ – neva nuosavybė turi būti tokia, kad prisidėtų prie visuomenės reikmių užtikrinimo. Štai Mėgėjiškos žūklės įstatymu pripažinta, kad žuvys, nepaisant to, privačiame ar viešame vandens telkinyje jos auga, priklauso visiems. Tad privatus asmuo, investavęs į telkinio įsigijimą, jo priežiūrą, turi leisti kitiems naudotis tuo, ką jis sukūrė ir į ką investavo, ir tik už tokią kainą, kokią leidžia valstybė (o kitiems ir nemokamai).
„Valstybinė“ kaina nustatoma motyvuojant tuo, kad savininkai „nepagrįstai“ pelnosi iš žvejybos leidimų. Tačiau draudimas gauti pelno iš privačios nuosavybės paneigia pačią nuosavybės turėjimo ir naudojimo esmę. Juk tik naudojant nuosavybę išryškėja galimybės vykdyti savarankišką ūkinę veiklą ir gauti pajamų, kurios yra didžiausia motyvacija išnaudoti savo sugebėjimus, tobulinti turimą nuosavybę ir būti savarankiškam visuomenėje. Ar ne tai ir turėtų būti suprantama kaip nuosavybės socialinė funkcija?
Pagal Konstitucinio Teismo doktriną nuosavybės teisės ribojimo įstatymo pagrindas gali būti nuosavybės objekto pobūdis, teisės pažeidimai ir visuomenės poreikiai. Čia pirmu smuiku griežia viešieji interesai, kurie gali būti nuo sveikatos, kultūros vertybių standartų ar vartotojų apsaugos iki valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir jų pasekmių šalinimo. Paprastai tariant, savininkui tai reiškia, kad namų langus senamiestyje jis galės pasikeisti, jei neprieštaraus Kultūros paveldo departamentas, savo žemėje fabriką statyti bus galima, jei neprieštaraus bendruomenė, o pastatytą gali tekti nugriauti, jei, kad ir po septynerių metų, paaiškės, jog valstybės institucijos veikė neteisėtai išduodamos leidimus.
Kadangi šiuo metu nėra nei viešojo intereso apibrėžimo, nei viešojo intereso gynimo senaties, privačios nuosavybės savininkas negali būti tikras, kada ir kokius valstybės institucijų įpareigojimus turės vykdyti. O praktika rodo, kad „viešieji interesai“ su nuosavybės teisėmis „derinami“, deja, dažniausiai pastarųjų nenaudai.
Kitas savininko nuosavybės naudojimo ribojimo pavyzdys – žemė. Žemės paskirties keitimas yra sunkiai prognozuojamas ir gali trukti gali nuo vienų iki dešimties metų. O Teritorijų planavimo įstatymo projektas, kuris grąžintas Aplinkos ministerijai tobulinti, apskritai numato, kad žemės paskirtį į norimą bus galima keisti tik tada, jei tokia numatyta savivaldybių planuose. Be to, žemių, kurios patenka į medžioklės plotus, savininkai praktiškai turi mažiau teisių nei medžiotojų būreliai. Nepaisant Konstitucinio Teismo dar prieš aštuonetą metų paskelbto išaiškinimo, kad tai prieštarauja nuosavybės apsaugai, valdžios atstovai neskuba keisti įstatymo nuostatų, bet toliau ieško pateisinimų, jog teisė į medžioklę yra svarbiau nei privati nuosavybė. Ir toliau įpareigoja savininkus leisti medžioti savo žemėje pagal valstybės nustatytas taisykles.
Kadangi įstatymų leidėjas naudojasi privilegija pagal savo požiūrį nustatyti nuosavybės ribojimus, pagarba jai ir apsauga tapo antraeiliu dalyku. Taip savininkas netenka galimybės spręsti dėl savo nuosavybės, o privačiuose santykiuose vis dažniau dalyvauja valstybės subjektai. Kokia viso to kaina? Atimama asmens motyvacija turėti nuosavybę, kurti savo sugebėjimais jos vertę bei būti savarankiškam. Apribojus privataus savininko teisę spręsti, kaip valdyti, naudoti ir disponuoti savo nuosavybe, taip pat apribojamas ir pagrindinis išteklių paskirstymo visuomenėje mechanizmas – žmonių pasirinkimas ir mainai. O privačius ir taikius susitarimus keičia administraciniai valstybės reikalavimai ir perskirstymas.

Kadangi įstatymų leidėjas naudojasi privilegija pagal savo požiūrį nustatyti nuosavybės ribojimus, pagarba jai ir apsauga tapo antraeiliu dalyku.