Pavargus nuo XXI amžiaus pradžios ekonominių krizių, stiklinių dangoraižių ir nuolatinio skubėjimo, verta nusikelti šimtą metų atgal. Laiko mašinos tam nereikia – užteks aplankyti to laikmečio menininkų ir architektų šedevrus, stebinančius puošniomis formomis, šventiniu blizgesiu ir spalvų šėlsmu.

Aprimus maišačių ir suiručių audroms, XIX ir XX amžių sandūroje gyvenimas Europoje blykstelėjo ryškiomis spalvomis, sušvito šventinėmis ir nerūpestingomis nuotaikomis, žmonės pasinėrė į siautulingas linksmybes. „Belle Epoque”, – šypteli prancūzai, kalbėdami apie šį laikotarpį. Aišku, tokioms pakilioms nuotaikoms įtakos turėjo ir pramonės bei technikos šuolis, suteikiantis netikėtų galimybių: gatvėmis pradėjo dardėti automobiliai, skrydžiams pakilo pirmieji lėktuvai, telefonas palengvino bendravimą, o gramofonas leido mėgautis muzika vos tik užsigeidus. O kur dar neregėta negirdėta pramoga – pirmieji brolių Lumiere’ų kino seansai.
Priminsime, kad šio laikotarpio architektūros ir dekoratyvinio meno stiliaus pavadinimai įvairiose šalyse skirtingi: Prancūzijoje – Art nouveau, Austrijoje – Sezession, Vokietijoje – Jugendstil, Ispanijoje – Modernisme, Italijoje – Liberty, Didžiojoje Britanijoje – Arts and Crafts judėjimas.
Kad ir kaip pavadinsi, šį stilių vienija ankstesnių suvaržymų atsisakymas, dekoratyvumas, puošnumas, banguotos linijos, stilizuoti gamtiniai motyvai, nepaprastai grakštūs moterų siluetai ir nimfų veidai. Tai buvo laikmetis, kai imta kurti meną kasdienybei ir kiekvienam žmogui.

Diena, skirta tik Art nouveau

Dažname didesniame istoriniame mieste galima rasti bent kelis namus, turinčius XX a. pradžiai būdingo stiliaus puošybos elementų. Tačiau daugiausiai turistų sulaukia miestai, kuriuose dirbo tikri architektūros genijai. Pavyzdžiui, Barselonoje įdomu pasivaikščioti po vadinamąjį Auksinį kvadratą (Quadrat d‘Or), kuriame stūkso apie 150 moderno stiliaus pastatų. Bene įspūdingiausias Illa de la Discordia kvartalas, kuriame yra keturi bene gražiausi ir garsiausi namai: žėrintis Antoni Gaudi Casa Battlo, margas ir kampuotas Josepo Puig i Cadafalcho Casa Amatller, puošnusis Lliuso Domenecho i Montanero Casa Lleo-Morera ir santūrusis Enrico Sagniero Casa Mulleras. Būten šis pavyzdys geriausiai iliustruoja, kad Katalonijos sostinės moderno stiliaus laurai be reikalo atiduodami tik A.Gaudi.
Aišku, įdomu pailsėti spalvingame Güellio parke, pasigrožėti Casa Milla, tačiau verta užsukti ir į L.Domenecho i Montanero sukurtą Katalonijos koncertų salę. Tik įžengus į raudoną pastatą, išdabintą grakščiomis statulomis, užgniaužia kvapą spalvotų atšvaitų žaismas, kurį kuria apvertas vitražinis kupolas, vaizduojantis angelus. Koncertų salėje, rodos, į vieną neregėtą meno kūrinį susilieja muzika, šviesa ir architektūra.
Įdomių XIX ir XX a. sandūros namų yra Prahoje, Vaclavo aikštėje, Budapešte verta akis paganyti į viešbutį „Grand-Hotel Gellert“, trumpas stabtelėjimas Segede ar Serbijos mieste Suboticoje gali virsti ir ilgesne viešnage. Mat čia yra įspūdingai dekoruotų pastatų, o ir turistų mažiau negu išliaupsintose sostinėse.
Verta paminėti ir Škotijos miestą Glazgą, kuriame yra įdomios architektūros Glazgo meno mokykla, kurta Charleso Rennie Mackintosho. Pastato fasado geometrinės formos ir grakščios, lenktos tvoros linijos atkartotos interjere, balduose ir netgi paveiksluose.
Prancūzijoje geriausių Art nouveu stiliaus pavyzdžių reikia ieškoti Paryžiuje ir Nansi – būtent šiuose miestuose kūrė žymiausi architektai. Vaikštinėjant Paryžiuje kartais atrodo, kad šio stiliaus pastatai pradingsta tarp kitų turistinių įžymybių, tad įdomiausia čia atvykus bent vieną dieną skirti tik šiam stiliui. Apžiūrėti pastatus, namus, o vakare pavakarieniauti kuriame nors įdomaus interjero restorane, pavyzdžiui, „Pharamond“.
Restoranas garsus savo interjeru: prabangiomis mozaikomis, spalvingomis plytelėmis, įspūdingomis erškėtrožių ir kitų gėlių girliandomis dekoruotais veidrodžiais, šviestuvais, panašiais į vynuogių kekes. Tiesa, šis malonumas nepigus: vakarienė vienam žmogui kainuos apie 120 Lt, ir tai tik be gėrimų.
Paryžiuje daugybė Art nouveau stiliaus pavyzdžių, tad didžiulių sumų už vieną vakarą, kad ir įspūdingą, kloti nebūtina. Užtenka pasilepinti puodeliu karšto šokolado parduotuvių ir kavinių pasaže „Les Galeries Lafayette“ ir akis paganyti į sienas.
Tarp daugybės įsimintinų Paryžiaus pastatų mane savo forma labiausiai stebina metro stotys „Porte Dauphine“ ir „Abesses“, panašios į egzotišką, permatomą, žalsvą kriauklę ar kokio skiauterėto driežo iššieptus nasrus. Tai architekto Hectoro Guimard’o darbai. Verta užsukti ir į „d‘Orsay“ muziejų – čia yra turtinga Art noveau stiliui skirta ekspozicija.
Minias smalsuolių vilioja ir kitas Prancūzijos miestas – Nansi, pagarsėjęs savita Art nouveau stiliaus mokykla. Čia yra gražių privačių namų ir savo linijomis kvapą gniaužiančių bankų pastatų, tačiau įdomiausia apsilankyti viloje, pavadintoje Louis Majorelle’io vardu. Joje įkurtas muziejus: eksponuojami baldai, papuošalai, keramikos ir odos gaminiai, stebina gyvenamųjų kambarių interjeras. Ypač akį traukia Emile’io Galle darbai, L.Majorelle’io sukurtas vilos miegamasis ir unikalus fortepijonas, pavadintas „Gulbės mirtimi“. O pats originaliausias eksponatas stūkso sode – sukežusį grybą primenantis namelis su langeliais, kurio viduje įrengtas didžiulis akvariumas.

Penkiapirštis bokštas, cukrinė bažnyčia

Austriškoji secesija bene geriausiai visiems pažįstama iš Gustavo Klimto darbų, kurie įvairiais pavidalais įsiskverbė ir į daugelio žmonių buitį: namuose ir biuruose kabo „Bučinio“, „Salomės“ ar kitų darbų reprodukcijos, tie patys motyvai akį veria ant arbatos puodelių, peleninių, nosinių ir netgi tualetinio popieriaus. Tačiau Vienoje vis dėlto verta užsukti į Secesijos pastatą, kurį vieniečiai dėl auksinio augalinių motyvų kupolo vadina tiesiog kopūstu, ir pasigrožėti auksu žibančiomis, didingomis mozaikomis.
Na, o mano mėgstamiausias maršrutas veda palei Otto Wagnerio ir Adolfo Looso kurtus statinius. Išėjęs iš Secesijos pastato ir nužingsniavęs gerą gabalą Linke Wienzeile gatve palei Vienos upę, nuo kurios ir kilo miesto pavadinimas, įkalintą betono užtvarose, netrukus prieini O.Wagnerio projektuotus namus, iš pilkoko miesto fono išsiskiriančius rožine, mėlyna bei žalia spalvomis, lelijų motyvais ir auksiniais moterų profiliais, karūnuotais palmių šakelėmis.
Verta nuvykti ir į užmiestį apžiūrėti dviejų įspūdingiausių šio architekto kūrinių: Wagnerio vilos ir bažnyčios prie Šteinhofo (Kirche am Steinhof), pastatytą psichiatrijos ligoninės teritorijoje. Bažnyčią, pastatytą pagal O.Wagnerio projektą, puošia Kolomano Mozerio mozaikos ir vitražai. Tik įžengus į vidų nustebina kūrėjų talentas, per akimirksnį nukeliantis į kitą realybę, apakinančią blizgesiu, įvairiaspalviais saulės blyksniais ir spalvų kaskadomis. Stebina, kad bažnyčioje visi kampai suapvalinti.
Beje, į bažnyčią smalsuoliai įleidžiami šeštadieniais, norintys pasimelsti – sekmadieniais. O štai Wagnerio vila, atvirkščiai, gundo žemiškomis aistromis, mat pokario metais ją savo fantazijomis papildė Ernstas Fuchsas. Dabar vilos vidus labiau primena prabangų meniškos ir subtilios erotikos muziejų.
Na, o A.Looso kūriniai stebina savotišku niūrumu ir tamsumu. Vadinamas Looso namas, kuriame dabar įsikūręs bankas, pasitinka pilkšva spalva ir keistokais langais. Nors A.Looso „Amerikan“ baras nustebina ryškiu fasadu ir rėksminga didžiule JAV vėliava, o peržengus slenkstį pritrenkia prietema ir netikėta prabanga: sienos, lubos ir grindys dekoruotos tamsiu marmuru ir oniksu. XX a. pradžioje čia buvo privatus vyrų klubas, šiandien čia užsuka ir moterys. Beje, bokalas alaus ir puodelis kavos šiame bare kainuoja panašiai kaip Vilniuje. Daugelis kelionių gidų ir keliautojų teigia, kad tai vienas įdomiausių ir originaliausių barų visoje Vienoje ar net Austrijoje.
Vokietijoje nemažai jugendo stiliaus statinių yra Berlyne ar Veimare, tačiau originaliausių reikia ieškoti Darmštate, Menininkų kolonije. Ant Matildos kalvos stypso rankos plaštaką primenantis, todėl dažnai penkiapirščiu vadinamas beveik 49 metrų aukščio bokštas, turintis gražų saulės laikrodį. Viduje dėmesio vertos mozaikos, ypač romantiška dviejų sparnuotų būtybių bučinio scena. Šiame bokšte tuokiamos jaunavedžių poros, o turistai gali pasižvalgyti į miesto ir jo apylinkių panoramą.
Akį traukia ir šalia bokšto esanti aikštė, kurioje visi statiniai ir netgi augalai suderinti tarpusavyje: čia auga keistų formų platanų parkelis, aikštės centre pūpso tarsi iš cukraus, glajaus ir marcipano pastatyta cerkvė. Žadą atima ir baltos prabangios vilos, sublyksinčios pauksuotomis saulės, gėlių bei smilgų detalėmis. Įpūdingi muziejaus eksponatai – nuo automobilių iki erotiškų moterų skulptūrų, prabangių papuošalų – eksponuojami Darmštato menininkų kolonijos muziejuje, įkurtame Ernsto Ludwigo projektuotame name.
Na, o lankantis Belgijoje nederėtų aplenkti Victoro Hortos kurtų prabangių vilų – bent jau užsukti į šio architekto muziejų, o Italijoje, Milane, bent trumpam stebtelėti prie Giuseppe’s Sommarungos kurtų namų, padabintų fantastinių augalų kaskadomis.