Lietuviai niekada nepasižymėjo pozityviu dabarties vertinimu. Į klausimą, kaip gyveni, įprasta atsakyti “šiaip sau”, “nelabai kaip”. Pagal pasitenkinimo gyvenimu ir panašius rodiklius Lietuvos paprastai reikia ieškoti Europos Sąjungos šalių sąrašo gale.

Kitas dalykas – optimizmas ateities atžvilgiu. Ekonominio pakilimo laikotarpiu 2007 m. Lietuvos gyventojai buvo vieni geriausiai nusiteikusių Europoje. O jau 2008 m. optimizmas sparčiai nyko ir 2009-ųjų sausį pasiekė dugną. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis (statistikoje naudojamas indeksas, į kurį įeina gyventojų lūkesčiai apie šalies ekonominę ir šeimos materialinę padėtį po metų, prognozė apie nedarbo lygį, šeimos santaupas) pasiekė stipriai minusinę reikšmę –56 (galimos reikšmės nuo +100 iki –100). Tuomet blogesnės nuotaikos buvo fiksuojamos tik Vengrijoje, kurioje pesimizmas dominuoja labai seniai. Vėliau šis rodiklis tai kilo, tai vėl smuko, o 2010 m. kovą ir balandį stabilizavosi ties –39 lygmeniu. Keliose šalyse nuotaikos dar blogesnės: Bulgarijoje, Rumunijoje ir ypač Graikijoje (–61). Didžiausias įnašas į šio indekso dydį Lietuvoje priskirtinas nedarbo didėjimo prognozei. Neabejotina, kad žodis “nedarbas” bus populiariausias priešrinkiminiu laikotarpiu. Taigi nuotaikos nėra linksmos, bet didžiausia nuotaikų krizė, matyt, jau praeityje.

O kaip sunkmetis atsiliepė pasitikėjimui įvairiomis institucijomis? Pasirodo, pasitikėjimas daugeliu institucijų beveik nepakito: kaip ir prieš krizę, panašiai aukštai vertinami Bažnyčia, prezidentas, kariuomenė, žiniasklaida, Konstitucinis Teismas, švietimas. O prastai vertinamas Seimas, partijos, teismai. Taip pat neigiamai vertinama ir prokuratūra, kurios pasitikėjimą neseniai pradėta reitinguoti.

Daug metų ironizuojama dėl menko Seimo ir partijų reitingo. Atrodytų, jau nebeįmanoma dar labiau mažėti pasitikėjimui, bet 2010 m. gegužės apklausa parodė, kad gali būti dar blogiau: dabar partijomis nepasitiki 80 proc. gyventojų, o pasitiki vos 5 proc. Seimu (beje, ne taip seniai išrinktu) nepasitiki irgi 80 proc., o pasitiki 4 proc. (čia ir toliau “Vilmorus” / “Lietuvos ryto” duomenys). Tai dvylika metų vykdomų apklausų absoliutus rekordas. Pasitikėjimas Vyriausybe šiuo metu yra toks pat, kaip po 2009-aisiais vykusių riaušių prie Seimo, t.y. labai prastas. Gerokai sumažėjęs ir pasitikėjimas sveikatos apsauga bei “Sodra”. Iš esmės nėra institucijų, kuriomis per pastaruosius dvejus metus pasitikėjimas būtų padidėjęs.

Natūralu, kad sunkmečiu mažėja valdančių partijų populiarumas. 2008 m. gruodį valdančioji koalicija turėjo 62 proc. rinkėjų balsų, o 2010 m. gegužę rėmėjų teliko 22 proc. Pirma populiarumą prarado Tautos prisikėlimo partija, vėliau – liberalai. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, nepaisant daugybės nepopuliarių veiksmų, laikėsi pirmoje antroje vietoje, o į ketvirtą nukrito tik šių metų pavasarį po reikalavimo susimokėti sveikatos draudimą neregistruotiems bedarbiams.

Vyriausybės reitingas žemas, tad nieko nuostabaus, kad nėra mėgstamas ir ministras pirmininkas Andrius Kubilius. Palankiai jį vertina tik 11 proc. gyventojų, nepalankiai – 74 proc. (2010 m. gegužė). Tai ne tik asmeninis šio politiko rekordas (nepalankių vertinimų atžvilgiu), ne tik blogiausias rezultatas žvelgiant į visų premjerų reitingus per dvylika metų, bet ir, ko gero, ryškiausias rezultatas visų politikų reitingavimo istorijoje. Palyginkime: 2000 m. gegužės mėnesį ir ekonominė, ir psichologinė padėtis šalyje irgi buvo bloga, premjero pareigas irgi ėjo A.Kubilius, bet nepasitikinčiųjų Vyriausybe buvo mažiau, A.Kubilių nepalankiai vertino tik 39 proc., o palankiai – 30 proc. gyventojų.

Seimo reitingas šiuo metu dar prastesnis negu Vyriausybės. Atrodytų, ir Seimo pirmininkė turėtų būti vertinama ypač menkai. Bet taip nėra. Atvirkščiai, Irena Degutienė yra viena palankiausiai vertinamų politikų – 63 proc. palankių ir 13 proc. nepalankių vertinimų (2010 m. gegužė). Beje, institucijų ir jų vadovų vertinimo neatitikimas nėra retas. Palankiai buvo vertinamas premjeras Algirdas Brazauskas, bet prastai jo Vyriausybė, kai aukštas reitingų vietas užėmė Artūras Paulauskas, nepalankiai buvo žiūrima į jo vadovaujamą Seimą.

Taigi politiko įvaizdis funkcionuoja, galima sakyti, savarankiškai. Ir vargu ar yra receptas, kaip tapti populiariam. Populiarūs buvo visi dabartinės Lietuvos prezidentai: A.Brazauskas, Valdas Adamkus, Rolandas Paksas, Dalia Grybauskaitė. Bet kiekvienas jų yra labai skirtingas, kartais tikra prieš tai buvusiojo priešingybė. Juos vienija gal tik tai, kad visi jie turi vadinamąją charizmą. Tai ryškios asmenybės, sugebėjusios padaryti kažką svarbaus, išskirtinio ir iki politinės arba šalia politinės karjeros.

Krizės apimtoje šalyje prezidentės D.Grybauskaitės populiarumas stebina. Šiuo metu palankiai ją vertina 84 proc., o nepalankiai – 6 proc. gyventojų. Populiarumo rekordas buvo pasiektas rudenį – 90 proc. palankių vertinimų. Tai geriausias rezultatas per visą “Vilmorus” apklausų rengimo istoriją (labai artimą rezultatą buvo pasiekęs prezidentas V.Adamkus 1999 m. vasarą – 89 proc. palankių ir tik 2 proc. nepalankių vertinimų).

D.Grybauskaitės populiarumą galima aiškinti daug kuo, bet vargu ar jį galima sieti su populistine retorika. Tai greičiau nepriklausomo žmogaus, nesusijusio su oligarchais, valdininkų tinklais, politinėmis partijomis ir netgi patarėjais, įvaizdis.

Tačiau populiarumas nebūna amžinas. Kažkas gali atsitikti staiga ir netikėtai. Pavyzdžiui, žmonių palankumas prezidentui V.Adamkui nuo 1999 m. spalio iki lapkričio krito 23 proc. Taip nutiko pasiekus aukščiausią emocinį “Mažeikių naftos” privatizavimo tašką. Atrodytų, V.Adamkus nedalyvavo šiame procese, bet gal būtent dėl to 23 proc. žmonių juo nusivylė.

Dar apie nepopuliarią Vyriausybę. Natūralu, kad ir dauguma šios Vyriausybės ministrų yra nepopuliarūs. Tačiau esama išimčių. Nuolat daugiau palankių nei nepalankių vertinimų sulaukia užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, teisingumo ministras Remigijus Šimašius.

Palankiai vertinami ir opozicinių partijų lyderiai: Algirdas Butkevičius, Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas. Pastarieji du grįžo į reitingų lentelių viršų iš gilaus minuso (mat būta laikotarpio, kai jie buvo vieni nemėgstamiausių politikų). Tai gali suteikti vilties dabar nepalankiai vertinamiems politikams, o tokių yra dauguma.