Kosta Rika – tai ne ta šalis, kurioje visas atostogas verta pradrybsoti paplūdimyje. Atvirkščiai, čia geriausiai šokti ant kalnų dviračio, čiupti baidares ar plaustus ir mėgautis nuotykių pilna kelione laukinėje gamtoje.

Ko reikia kad šalis taptų turizmo lydere savo regione? Iš principo, vos kelių dalykų – įspūdingos ir įvairios gamtos bei puikiai organizuotos turizmo infrastruktūros. Na, bent jau toks būtų Kosta Rikos pavyzdys. Šios šalies gamta beveik neturi konkurentų Centrinės Amerikos regione ir tai įrodo ne vaizdingos kelionių gidų vilionės ir aprašai, o kasmet vis didėjantis turistų srautas. Štai pernai, skirtingų šaltinių teigimu, šią šalį aplankė apie 2,2 mln. keliautojų – beveik trečdaliu daugiau nei jų viešėjo kaimyninėse valstybėse. 2012 m. Kosta Rika vien tik iš turizmo uždirbo per 2,2 mlrd. JAV dolerių.
Atkreiptinas dėmesys, kad daugelis keliautojų Kosta Rikoje ieško ne istorinių miestų ar nelabai garsių indėnų civilizacijų liekanų, o mėgaujasi aktyviu poilsiu kalnuose, miškuose ar šioje šalyje puoselėjamo ekoturizmo teikiamais privalumais. Čia daugybė saugomų teritorijų ir nacionalinių parkų, gausu veikiančių ar prisnūdusių ugnikalnių, šiltų natūralių šaltinių, geizerių ir fumarolių. Atogražų miškai stebina gyvūnijos ir augmenijos įvairove, į ką įdomu paganyti akis plaukiant slenksčiuota upe. O kur dar puikūs paplūdimiai – nuožulnesni ir jaukesni Ramiojo vandenyno pakrantėje ar rūsteni prie Karibų jūros.

Pėstute, važiuote ir plaukte

Tačiau patyręs keliautojas Tadas Jeršovas (jis ne kartą yra įkopęs į Akonkagvą Argentinoje, taip pat dažnai vadovauja kalnų žygiams Nepale) su draugų grupe į Kostą Riką vyko ne paplūdimiuose vartytis. Per penkiolika kelionės dienų žygeiviai du trečdalius laiko skyrė žygiui nuo Ramiojo vandenyno iki Karibų jūros pakrantės: maždaug 240 km per dešimt dienų jie įveikė pėstute, kalnų dviračiais, plaustais ir baidarėmis. Keliautojų maršrutas vedė per Vėsiuosius centrinės Kosta Rikos kalnus, Naranjillo, Orosi, Reventazon slėnius, Pacuare upe per tropinius miškus, užsukdavo ir į europiečio akiai egzotiškas kavos bei bananų plantacijas. Kelios dienos kelionės pabaigoje buvo skirtos ramiam poilsiui ir pažinčiai su Kosta Rikos sostine San Chose bei išvykoms į Cahuita nacionalinį parką prie Karibų jūros ir prie Arenalio bei Irazu ugnikalnių.
“Ne veltui, mūsų kelionės šūkis: “Kentėk atostogos”. Iš pradžių keliavome labai aktyviai, kol nusivarėm nuo kojų ir visi darbai išsilakstė iš galvos, o pabaigai pasilikome saldainiuką – keletą lengvesnių dienų, tačiau tada aplankėme labai įspūdingus objektus”, – trumpai žygio struktūrą apibūdina T.Jeršovas, subūręs bendraminčius į nuotykinių kelionių mėgėjų klubą “Hihike”.
Beje, pasak Tado, ši kelionė nebuvo sunki, gal tik pirma diena sudėtingesnė, kai žmonės dar nėra pripratę prie klimato ir kitos laiko zonos, o 25 km reikia minti dviračiu ir 14 km pėstute kilti į kalną. Be to, nakvoti teko ne tik laukinėje gamtoje, bet ir pakeliui pasitaikiusiuose miesteliuose ir jaukiuose viešbučiuose. Keliautojams gyvenimą palengvino ir tai, kad maistą gamino vietiniai gidai.
Tokia įspūdžių ir nuotykių pilna kelionė vienam žmogui kainavo apie 7,4 tūkst. Lt ir dar 3,6 tūkst. Lt reikėjo pakloti už skrydį lėktuvu. „Kosta Rika – brangi šalis, – pabrėžia keliautojas. – Šioje šalyje ilsėtis mėgsta JAV ir Kanados piliečiai, todėl kainos yra orientuotos į juos”. Tačiau kainos kandžiojasi ne visur, pavyzdžiui, pakelėse įkurtuose vaisių turgeliuose vos už dolerį galima nusipirkti šviežiausių mangų, ananasų ar kitų nematytų vaisių, į kuriuos telieka besti pirštu ir mėgautis netikėtu skoniu.
Bene labiausiai mūsų pašnekovą Kosta Rikoje sužavėjo gamtos įvairovė. „Praeitais metais keliavau po Filipinus, ten taip pat karšta kaip Kosta Rikoje, tačiau eini per mišką ir nematai jokių gyvūnų, o čia tai kokie nors driežai, sulipę į medžio viršūnę deginasi saulėje, tai įvairių rūšių beždžionių pulkai šmirinėja. O kur dar daugybė tinginių, tukanų, krokodilų, kaimanų ar spalvotų gyvačiukių“, – vardina T.Jeršovas.
O argi džiunglėse netyko nuodingi ir plėšrūs gyviai? Pasak pono Tado, plaukdami upe baidarėmis keliautojai matė krokodilų ir kaimanų, tad ten jau nebelįsdavo maudytis. Tačiau kur kas pavojingesni, atrodytų, visai mieli ir gražūs padarai – mažutės, spalvingos varlės, pasirodo, yra nuodingos. Ypač didelį pavojų jos kelia alergiškiems žmonėms. Beje, džiunglių miške negalima prisėsti kur užsimanai, nes gali įsitaisyti po nuodingu medžiu, išskiriančiu specifines medžiagas, kurios žmogui sukelia pasiutusį viso kūno niežulį.
Verta paminėti, kad Kosta Rika, viena pirmųjų šalių pradėjusi skatinti ekoturizmą, galėtų būti pavyzdys ir kitoms šalims, norinčioms pasukti šiuo keliu. Pasak T.Jeršovo, čia nuolat rūpinamasi ekologija ir net atokiuose, atogrąžų miškuose įsikūrusiuose kaimuose stovi šiukšlių rūšiavimo konteineriai. Tokie patys konteineriai pastatyti prie mokyklų, kad vaikai nuo mažens įgustų rūšiuoti šiukšles. Ekologija skatinama ir žemės ūkyje ir tai atsiperka.
“Jau pirmą dieną, kai važiavom prie Ramiojo vandenyno, nustebau supratęs, kad galėčiau čia gyventi – labai švaru, tvarkinga, saugu, geras klimatas. Tiesa, Ramiojo vandenyno pusėje tvarkingiau, Karibų jūros pusėje – žmonės labiau atsipūtę“, – šypsodamas pasakoja T.Jeršovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.