Per pastaruosius 15 metų nusikaltusių moksleivių skaičius Lietuvoje padidėjo net 2,5 karto. Nepilnamečiai vis dažniau vagia, plėšikauja, vartoja narkotikus ir daro nusikaltimus apsvaigę nuo kvaišalų. Ypač didelį nerimą kelia nors ir nežymiai, bet nuosekliai didėjantis vaikų padarytų labai sunkių ir sunkių nusikaltimų skaičius. Štai Statistikos departamento duomenimis, iš 250-ies 2009-aisiais ištirtų žmogžudysčių, kas keturioliktą įvykdė nepilnametis, iš 273 sunkių sveikatos sutrikdymų – kas dvyliktą padarė nepilnamečiai. Dar labiau šokiruoja tai, kad iš 124 ištirtų išžaginimų ir pasikėsinimų išprievartauti – nepilnamečiai padarė kas ketvirtą nusikaltimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad nepilnamečių “indėlis” į nusikalstamumą yra kur kas didesnis negu jų dalis, lyginant su visu gyventojų skaičiumi. Kitaip tariant, nepilnamečiai nusikalsta dažniau negu suaugę žmonės. O kuo jaunesnis žmogus, pirmą kartą padaręs nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jis vėl nusikals. Tarkime, šiuo metu nepilnamečių įkalinimo įstaigose laikoma nemažai jaunuolių, jau nusikaltusių po tris keturis kartus.

Tiesa, čia tikriausiai neužtenka kalbėti vien apie vaikus, kur kas prasmingiau nagrinėti viso jaunimo nusikalstamumo tendencijas. Nes pasirodo, kad net kas antras kaltinamasis Lietuvoje yra jaunesnis nei 30 metų. Iš šios kategorijos žmonių dažniausiai nusikalstamas veikas ir baudžiamuosius nusižengimus daro 18–24 metų jaunuoliai. Savo “kriminologiniu aktyvumu” jiems prilygsta, tik nepilnamečiai. Šie 14–17 metų vaikai ir paaugliai kasmet padaro net 15 proc. visų nusikalstamų veikų.

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro direktorius Evaldas Visockas įspėja, kad net ir tokie grėsmingi duomenys iš esmės nerodo realybės – ji kur kas prastesnė: “Remtis oficialiais statistiniais rodikliais yra sudėtinga, nes visuomenėje nėra didelio pasitikėjimo teisėsauga – dažnas nusikaltimas lieka neužregistruotas, – sako direktorius. –  Sprendžiant iš atliktų viktimologinių tyrimų, nusikalstamumo rodiklius galima dauginti iš dviejų ar net trijų.”

Svarbu pabrėžti, kad daugumą nusikaltimų (kone 75 proc.) nepilnamečiai padaro ne vieni, o veikdami bendrininkų grupėse. Labai dažnai (daugiau nei 20 proc.) atvejų vaikai nusikalsta būdami neblaivūs.

Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato prevencijos skyriaus vyresnioji specialistė Nomeda Cibarauskienė atskleidžia dar vieną problemos pusę: greta augančio bendro jaunimo nusikalstamumo ryškėja dar ir nusikalstamų veikų pobūdžio kaita. “Dabar vaikai daug žiauresni, ciniškesni, nusikaltimus jie daro su patyčiomis ar net filmuojant. Jie nebijo nusikalsti net viešose vietose, nes paprasčiausiai jaučiasi nebaudžiami. Negana to, pastebimas dar ir vaikų iki 14 metų įvykdytų rimtų nusikaltimų didėjimas”, – dėsto specialistė. Pareigūnai teigia, kad daugumą jų nusikalsti pastūmėja suaugusieji, nes vaikams iki 14 metų už nusikaltimus netaikoma baudžiamoji atsakomybė.

Priežasčių daug

Vaikų nusikalstamumo didėjimas kelia vienintelį klausimą: “Kaip suvaldyti situaciją?” Specialistų teigimu, norint išspręsti augančio jaunimo nusikalstamumo problemą, pirmiausiai reikia suvokti ir šalinti to atsiradimo priežastis.

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros dėstytoja prof. Rita Bandzevičienė tvirtina, kad rasti riziką nusikalsti didinančių veiksnių galima ir genuose, ir šeimoje, ir visuomenėje. Įtakos turi ir televizijos bei internetas. O kad konkretus nusikaltimas būtų padarytas – reikia dar ir tam tikrų aplinkybių, situacijos. Visų pirma labai svarbios yra individualios psichologinės priežastys: “Yra žinoma, kad anksti pasireiškęs agresyvumas, ypač smurtavimas, žiaurus elgesys su gyvūnais, psichopatiniai bruožai, pavyzdžiui, egocentriškumas, melavimas, nejautrumas kitų poreikiams – rizikos vėliau nusikalsti veiksniai, – vardija profesorė. – Tačiau nusikaltėliu negimsta niekas. Jei tokie bruožai koreaguojami, tinkamai į juos reaguojama, vaikas išmoksta valdyti socialiai nepriimtiną elgesį. Svarbiausia, kad vaikai turėtų kuo mažiau priežasčių būti agresyvūs.”

Profesorė taip pat pabrėžia, kad kriminologiniu požiūriu asociali šeima, girtaujantys, narkotikus vartojantys, smurtaujantys ar nusikaltimus darantys tėvai ar artimieji – taip pat delinkventinio elgesio rizikos veiksniai. Statistiniai duomenys rodo, kad dažniau nusikaltimus padaro (ar bent už juos nuteisiami) vaikai iš nedarnių, žemesnio socialinio ir ekonominio statuso šeimų. Paviršutiniški, atsainūs ir šalti santykiai šeimoje, bendrų interesų neturėjimas, nenuoseklus arba agresyvus auklėjimo stilius, emocinis vaiko atstūmimas gali prišaukti daug bėdų ir suluošinti vaiko gyvenimą.

Ypač jaunuolio raidai svarbi aplinka ir bendravimas švietimo institucijoje. Rizika ypač sustiprėja, jei mokykloje ar už jos ribų vaikas turi asocialių draugų, įsitraukia į asocialias grupes, anksti išbando svaigalus ir narkotikus. Tokia veikla dažniausiai siejasi su jauno žmogaus neužimtumu arba užimtumu proasocialia veikla. “Jis gali reikštis ir šeimoje, ir mokykloje. Svarbu ne tai, kad vaikas ar paauglys turi “per daug laisvo laiko”, bet tai, kad jis turi per mažai galimybių užmegzti visaverčius bendradarbiavimo santykius, mokytis atsakomybės, derinti teises ir pareigas, išbandyti ir ugdyti savo gebėjimus, sulaukti rezultatų, pripažinimo ir paskatinimo, o tai lemia jauno žmogaus savigarbos jausmą ir ateities planus”, – tvirtina profesorė.

Deja, daugybė šio laikotarpio vaikų didžiąją dalį laisvo laiko praleidžia prie televizijos ekrano arba kompiuterio. R.Bandzevičienė net neabejoja, kad žiniasklaida, ypač televizija ir internetas, kompiuteriniai žaidimai ir kitos komunikacinės technologijos daro didelį poveikį jaunimo nuostatoms ir elgesiui. Pasiguosti būtų galima nebent psichologiniais tyrimų rezultatais, kad net ir destruktyvi informacija (pvz., muštynių ar žudynių vaizdo įrašas) gali neturėti ilgalaikių neigiamų pasekmių vaiko elgesiui, jeigu po jos stebėjimo vyksta aptarimas, teigiamų ir neigiamų aspektų įsisąmoninimas. Tik specialistė nemano, kad tėvai ir pedagogai apskritai skiria tam laiko.

O juk tėvų elgesys vaikų ateičiai turi lemiamos įtakos. Tarptautiniai tyrimai liudija, kad net 75–90 proc. (nelygu šalis) vaikų savo brendimo periodu nusižengia teisei (žinoma, tai dažniausiai smulkūs nusižengimai), ir nuo tėvų reakcijos ir atpildo priklausys, ar prasižengti linkę jaunuoliai liausis, ar kaip tik jų veika ims didėti ir žiaurėti.

Kalbant apie vaikų nusikalstamumo mažinimą, tam galėtų padėti įvairios prevencijos programos. Deja. E.Visockas apgailestauja, kad Lietuvoje prevencinės programos dažnai nėra tokios efektyvios, kokios galėtų būti, ir ne tik dėl lėšų trūkumo ar netinkamo jų panaudojimo, bet ir dėl pačių programų kokybės ar dėl jų vykdytojų.

Tiesa, svarbu ne tik prevencinės priemonės. Kasmet net keli šimtai nepilnamečių nusikalstamas veikas padaro pakartotinai, todėl specialistai tvirtina, kad mums reikėtų keisti poveikio priemones nusikaltusiems vaikams ir mokytis iš Skandinavijos šalių. Juk per keliolika metų Lietuvoje įsitikinta, kad laisvės atėmimas nusikaltus neprilygsta elgesio koregavimui. Esą jaunasis nusikaltėlis tik taip gauna atlygį už netinkamą veiksmą, o problemos, kurios ir lemia šį elgesį, nesprendžiamos (priešingai, įkalinimo įstaigose paaugliai išeina gansterių universitetus).

Tad jaunimo nusikalstamumas nebe tokio didelio masto reiškiniu taps tik tada, kai pasikeis nusistovėjusios pažiūros, kad problemų turintiems žmonėms reikia padėti, o ne izoliuoti, taip dar labiau keliant jų negatyvų požiūrį ir neapykantą. Deja, Lietuvoje toks požiūris vis dar vertinamas kaip erezija.

Vaikų atsakomybė

Statistika liudija, kad kasmet Lietuvoje nusikalsta vidutiniškai 1000–1200 vaikų iki 14 metų, tačiau dėl amžiaus jie netraukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Priminsime, kad pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus vaikams iki 14 metų amžiaus, padariusiems nusikalstamas veikas, netaikoma baudžiamoji atsakomybė, nes jie nėra sulaukę LR BK nustatyto minimalaus baudžiamosios atsakomybės amžiaus, o nuo keturiolikos iki šešiolikos metų jie atsako tik už tam tikras baudžiamojo įstatymo numatytas nusikalstamas veikas.

Nuteistieji

2009 m. teismai nuteisė 14,7 tūkst. žmonių, iš jų kas vienuoliktas buvo 14–17 metų amžiaus nepilnametis. Palyginti su 2008 m., nuteistų suaugusiųjų skaičius padidėjo 2 proc., nepilnamečių – 6 proc.