Programos “Renkuosi mokyti!” mokytojai Lietuvos mokyklose sukėlė daug naujų vėjų. Jų darbu patenkinti ir mokiniai, ir jų tėvai, ir mokyklų direktoriai, ir švietimo ekspertai.

„Galiausiai supranti, kad efektyviau ne kovoti su švietimo sistema, o savo pavyzdžiu bandyti paveikti tuos 20 ar 30 klasėje sėdinčių mokinių“, – sako po studijų užsienyje į Lietuvą grįžęs ir prie programos „Renkuosi mokyti!“ prisidėjęs Julius Paplauskas.
Tokių kaip jis į mokyklas pasukusių jaunų profesionalų Lietuvoje jau kone šimtas. Šie žmonės yra labai stipriai motyvuoti ir pamokose taiko naujausias švietimo metodikas. Tiesą sakant, jų mokymas labiau orientuotas ne į informacijos įsiminimą, o į kompetencijų ugdymą. Na, ir ypač svarbu, kad tiek šie entuziastai, tiek pati programa “Renkuosi mokyti!” sulaukia teigiamų skirtingų interesų grupių – ir vaikų, ir jų tėvų, ir mokyklų direktorių, ir švietimo specialistų vertinimų.

Nauji žmonės

Šiuo metu jau suskaičiuojama daugiau nei 30 valstybių, kuriose veikia “Renkuosi mokyti!” modelis. “Ši programa atsirado JAV daugiau nei prieš 20 metų, o prieš dešimt metų panašus modelis susikūrė ir Europoje, Jungtinėje Karalystėje. Nors programos veikė atskirai, abiejų idėja buvo vienoda – ieškoti būdų, kaip paskatinti tikras permainas švietimo sistemoje, – teigia šios programos vadovė Gabrielė Characiejienė. – Kitaip tariant, buvo nuspręsta, kad į mokyklas reikia pritraukti jaunų, gabių žmonių, kurie po griežtos atrankos stipriu pedagoginiu parengimu ir nuolatine profesine pagalba pasiektų kuo geresnių mokymo rezultatų ir taptų tiek švietimo sistemos, tiek kitų sričių lyderiais.”
Pašnekovės žodžiais, švietimas Lietuvoje buvo ir yra pernelyg standartizuotas, ir tai ydinga, tad reikėtų judėti individualizavimo link, tai yra pamatyti kiekvieną vaiką, jo gabumus bei talentus, atsižvelgti į jo poreikius ir nuo to atsispyrus padėti jam siekti kuo geresnių rezultatų.
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos atstovės doc. dr. Loretos Žadeikaitės, ši programa Lietuvos švietimui suteikia modernų požiūrį – mokymasis pagaliau vertinamas ne iš dalyko, o iš vaiko pozicijos. „Natūralu, kad vaiką ir jo poreikius geriau supranta jaunas žmogus. Jeigu mokiniui patinka mokytojas ir tarp jų susiklosto draugiški santykiai, sustiprėja paties mokinio motyvacija siekti aukštesnių rezultatų ir atsiradęs emocinis kontekstas kuria sėkmingesnes prielaidas mokytis“, – komentuoja L.Žadeikaitė.
Šiuo metu programoje „Renkuosi mokyti!“ dalyvauja per šimtą jaunuolių, mokančių 40-yje šalies mokyklų. Nors mielai bendradarbiaujama su visomis mokyklomis, pirmenybė teikiama nuo didžiųjų miestų atitolusioms vietovėms ir toms mokykloms, kuriose mokosi daugiau mokinių iš socialiai remtinų šeimų. „Kur sudėtingesnės sąlygos, ten teigiamas pavyzdys gali būti vertingiausias“, – neabejoja „Renkuosi mokyti!“ vadovė.
Iš paskutinės, ketvirtos, programos “Renkuosi mokyti!” dalyvių kartos trys ketvirtadaliai dirba mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Atlyginimai jiems mokami atsižvelgiant į tuos pačius kriterijus kaip ir kitiems tų mokyklų mokytojams, tarkime, į savaitinį pamokų skaičių. Nors projektas “Renkuosi mokyti!” trunka tik dvejus metus, tačiau apie du trečdalius jo dalyvių ir toliau lieka dirbti mokyklose.

Motyvacija mokyti skirtinga, o tikslas vienas – vaikas

„Geras mokytojas gali įkvėpti vaiką peržengti save ir parodyti tokias galimybes, kokių jis dar nematė. Man mokytojo įvaizdis visada buvo tikrai geras, nes pats turėjau keletų tikrai didžių, savo darbui nuoširdžiai atsidavusių mokytojų, kurie mane motyvuodavo siekti rezultatų ir su kuriais susitinku net baigęs mokyklą“, – sako J.Paplauskas
Pasak vaikino, per „Renkuosi mokyti!“ atrankas vienas svarbiausių kriterijų – motyvacija. Ji gali būti labai skirtinga: nuo noro perduoti patirtį ar skatinti didesnę toleranciją mokyklose iki paprasto pragmatiško siekio rasti porai metų garantuotą darbą.
Patį Julių tapti mokytoju paskatino keletas dalykų. „Noriu su jaunesniais už save pasidalyti savo sukaupta patirtimi ir žiniomis, kad jie nekartotų mano klaidų. Neretai vyresni mokytojai ne taip gerai pažįsta dabartines sąlygas, ne visai suvokia pasaulio globalumą ar šiuolaikinės darbo rinkos galimybes bei dėsningumus. Be to, mokytojauti ėjau tikėdamas, kad jau turiu ką vertinga pasiūlyti: po savo studijų mokyti ekonomikos ir matematikos atrodė gana logiška“, – dėsto J.Paplauskas.
Jo manymu, kartais gali užtekti atsisėsti ir nuoširdžiai 15 minučių su vaiku pasikalbėti, kad galbūt pakreiptum jį visai kitu keliu. „Vieną kartą prisėdau pasikalbėti su mergaite, kuri tikrai nuoširdžiai stengėsi mokytis, tačiau jai kažkodėl vis nesisekdavo. Keletą minučių pasikalbėjome, kaip ji turėtų elgtis, ką galbūt reikėtų keisti, taip pat pasidalijau savo istorija, kokių man kildavo sunkumų, ir to užteko, kad jau kitą dieną gaučiau tokį darbą, kokio laukiau visus metus“, – pasakoja mokytojas.
Kalbinti programos „Renkuosi mokyti!“ dalyviai pabrėžė, kad įkvepiančio ir motyvuojančio mokytojo reikšmė ypač padidėja atokiose, ekonomiškai sunkiau besiverčiančiose vietovėse. Kai kurie mokytojai siunčiami į mokyklas, kuriose padėtis tikrai baisi, tačiau būtent ten jų pastangos gali būti prasmingiausios.
„Provincijoje vaikai dažniau mato nelabai gerus pavyzdžius ir nežinodami, kad būna ir kitaip, gali nueiti ne pačiais geriausiais keliais. Pavyzdžiui, kai viena provincijoje dirbusi mokytoja paklausė dvyliktokų, ką jie norėtų veikti gyvenime, šie atsakė – arba emigruoti, arba užsiimti kontrabanda. Būtent į tokius regionus mes, mokytojai, galime atnešti naujo mokymo ir mokymosi idėjų, savo pavyzdžiu, elgesiu parodyti, kokių esama galimybių, ir išgelbėti bent vieną kitą vaiką“, – mano Julius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.