Savanorystė
“Sužinojusi, kad mane atrinko į programą Lietuvoje, nuėjau į biblioteką ir pasiėmiau visas knygas apie šią šalį, kokias jie turėjo“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt sako savanorė Sophie iš Vokietijos. Lietuvoje gyvenanti mergina tvirtina, kad savanorystė užsienyje duoda naują požiūrį, todėl tuos pačius dalykus pradedi matyti kitaip nei anksčiau.
Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt
„Savanorystė netrunka visą gyvenimą. Tai tik trumpas laikotarpis, kurio metu gali įgyti patirties ir žinių, kaip dirbti ir ką reikėtų keisti savo šalyje, pamatyti, kaip tos pačios problemos sprendžiamos kitose šalyse“, − aiškina savanorė.
Mergina nusprendė išvykti savanoriauti į kitą šalį, nes baigusi mokyklą nežinojo, ką norėtų studijuoti.
Dažniausiai į savanorystę įsitraukia žmonės, kurie siekia tobulėjimo, ieško įdomių veiklų, nori padėti kitiems ir realizuoti save.
„Nusprendžiau iš karto dar nestoti, o kažką paveikti užsienyje. Dabar jau žinau, kad norėčiau studijuoti kultūros arba tarpkultūrinę komunikaciją, taip pat galvoju apie mokytojos profesiją“, − pasakoja Sophie, kuri savanoriauja mokytojo asistente Balsių mokykloje anglų ir vokiečių kalbos pamokose.
Kita savanorė ukrainietė Tatjana savanoriauja Žaislų muziejuje Vilniuje. Ten ji veda ekskursijas anglų ir rusų kalbomis.
„Planavau baigusi studijas išvykti savanoriauti, bet daug greičiau gavau gerą darbo pasiūlymą, kurio nenorėjau atsisakyti. Pradėjau dirbti, bet prabėgus metams pajutau, kad įgijau darbo įgūdžių ir toliau nebetobulėju. Norėjau atsidurti visiškai kitoje aplinkoje“, − pasakoja Tatjana.
Mergina, dirbusi žmogiškųjų išteklių srityje, dabar veda eksursijas vaikams, lanko ne tik lietuvių kalbos, bet ir psichologijos kursus.
Atsiveža savo patirtį
Europos savanorių tarnybos asociacijos „Saltes“ prezidentė Akvilė Budreckytė tinklaraščiui Euroblogas.lt sako, kad dažniausiai į savanorystę įsitraukia žmonės, kurie siekia tobulėjimo, ieško įdomių veiklų, nori padėti kitiems ir realizuoti save.
Jau ne toks gajus stereotipas, kad savanoris − tik tas, kuris su ginklu eina ginti tėvynės.
Pašnekovė pabrėžia, kad savanoriai užsienyje įgyja naujos patirties, todėl gali tęsti ar pradėti kažką naujo Lietuvoje: „Potencialas, kurį atsiveža šie žmonės, yra didžiulis. Jo neįmanoma įgyti jokioje aukštojoje mokykloje. Tai gyvenimo mokykla.“
Serbas Alexandaras savanoriauja jaunimo centre, besivadinančiame Trakų atvira jaunimo erdve. Jis paaiškina, kad jaunimo centro tikslas yra sukurti erdvę, kurioje jie galėtų veikti ką nori.
„Centro darbuotojai padeda vaikams ruošti namų darbus arba tiesiog išgeria puodelį arbatos kartu. Taip pat ir organizuojame įvairius renginius, o aš vedu anglų kalbos pamokas, rankdarbių užsiėmimus“, − savanorystės patirtimi dalijasi pašnekovas.
Jis neslepia, kad tokio centro idėja jį žavi ir jis ruošiasi panašią vietą atidaryti Serbijoje, savo gimtajame mieste.
Lietuvoje savanoriai jaunesni
Akvilė iš „Saltes“ sako, kad per 11 organizacijos veikimo metų savanoriavimo kultūra Lietuvoje išaugo. „Jau ne toks gajus stereotipas, kad savanoris − tik tas, kuris su ginklu eina ginti tėvynės“, − požiūrį į savanorystę iliustruoja pašnekovė.
Europoje vidutinis savanorių amžius yra nuo 25 m., o Lietuvoje 16-25 m.
Ji komentuoja, kad Lietuvoje stipriausia yra socialinės srities savanorystė, bet pastaruoju metu populiarėja ir kultūrinės bei sporto savanorystės veiklos.
„Europoje vidutinis savanorių amžius yra nuo 25 m., o Lietuvoje 16-25 m. Kadangi Lietuvoje dauguma savanorių yra mokyklinio−studentiško amžiaus jaunuoliai, todėl čia populiari savanorystė jaunimo organizacijose, renginiuose“, − apie savanorystę Lietuvoje pasakoja Akvilė.
Pasirodo, kad sprendimą vykti savanoriauti į užsienį kartais lemia ir šalies ekonominė situacija. „Daug daugiau savanorių sulaukiama iš Ispanijos, nes ten jauniems žmonėms po studijų labai sunku susirasti darbą“, − sako savanorių tarnybos atstovė.
Ji pasakoja, kad užsieniečiai savanoriai Lietuvoje pastebi nesišypsančius veidus, gana prastą aptarnavimo kultūrą parduotuvėse ir kavinėse. Jų nuomonę dažniausiai radikaliai pakeičia keliavimas autostopu. „Kai tik išbando keliavimą autostopu, sako, kad lietuviai patys draugiškiausi: ir nuveš, kur reikia, ir pamaitins, ir net nakvynės vietą pasiūlys“, − savanorių įspūdžius komentuoja Akvilė.
Serbas Alexandaras pasakoja, kad prieš atvykdamas į Lietuvą iš ispanų ir italų girdėjo, kad lietuviai šalti, laikosi atstumo, retai šypsosi. Jam pačiam lietuviai pasirodė tiesiog ramūs. Vokietei Sophie lietuviai atrodo labai religingi ir patriotiški.
„Vokietijoje aš niekada nesu giedojusi savo šalies himno, o Lietuvos himną jau giedojau ne vieną kartą. Beje, čia daug kur kaba trispalvės, o Vokietijoje kabinti šalies vėliavas nėra priimtina“, − pastabą apie lietuvių patriotiškumą aiškina Sophie.
Mergina, kaip ir visi užsieniečiai savanoriai, lankė lietuvių kalbos kursus, kurie trunka keletą mėnesių ir, pasak jos, jie nėra labai intensyvūs, nes tetrunka 3 val. per savaitę. Mergina lietuvių kalbos mokosi savarankiškai, bet sako, kad bendrauti lietuviškai sunkiai sekasi, nes pašnekovai dažniausiai atsako anglų kalba.
Kur rasti informacijos apie savanorystės projektus
Visi kalbinti savanoriai atvyko į Lietuvą pagal „Erasmus+“ Europos savanorių tarnybos programą. Pagal ją savanoris išvyksta į kitą šalį, joje gyvena ir dirba pelno nesiekiantį ir vietos bendruomenei naudingą neapmokamą darbą. Galima pasirinkti savanorystę nuo 2 savaičių iki 12 mėnesių. Dažniausiai pagal šią programą savanoriui suteikiamas gyvenamasis būstas ir apmokamos transporto išlaidos, taip pat jis gauna pinigų smulkioms išlaidoms.
Tokios organizacijos kaip „Saltes“ ar „Socialus veiksmas“ gali padėti susirasti savanorystės projektą pagal Europos savanorių tarnybos programą. Šie projektai yra finansuojamiEuropos Komisijos.
Dar įvairių savanorystės veiklų Europoje ir visame pasaulyje siūlo gooverseas.com/volunteer-abroad. Čia nemažai savorystės programų yra apmokestintos. Nemažai naujos ir aktualios informacijos apie savanorystės programas ir galimybes rasite ir puslapyje zinauviska.lt.