G.Žulpaitė, asmeninio archyvo nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Respublikinėse gamtos mokslų olimpiadose Giedrė dalyvauja nuo devintos klasės, tačiau tam tikru atskaitos tašku galima laikyti dešimtą klasę, kai iškovojo kelialapį į tarptautinę jaunių gamtos mokslų olimpiadą Argentinoje. Būtent šiame konkurse ji ir užsikrėtė olimpiadų „liga“ – suprato, kad nori kuo dažniau jose dalyvauti ir, žinoma, kuo geriau
pasirodyti. „Kai sužinojau, kad patekau į Lietuvos mokinių komandą, vyksiančią į tarptautinę olimpiadą Argentinoje, labai nustebau. Nesitikėjau, kad galiu tiek daug pasiekti. Žinoma, aš daug mokiausi, daug ruošiausi, bet visada maniau, kad negalėčiau varžytis su mokiniais iš Vilniaus licėjaus ar Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos. O kai patekau tarp jų, supratau, kad viskas įmanoma, tik reikia daug, labai daug dirbti ir stengtis“, – prisimena Giedrė.
Dabar ji – dvyliktokė, o savo olimpiadų laimėjimų sąraše jau turi sidabro medalį, kurį gavo nacionalinėje gamtos mokslų olimpiadoje, du bronzos medalius, iškovotus nacionalinėje biologijos olimpiadoje, taip pat yra laimėjusi pirmąsias vietas rajono chemijos, biologijos, matematikos ir fizikos olimpiadose.

Daug pasiekia, nes daug dirba

Nepaisant didžiausių pasiekimų gamtos mokslų srityje, Giedrę galima vadinti universalia mokine, į kurią lygiuotis turėtų ne vienas bendraamžis. Tuo įsitikinusi jos klasės kuratorė Gitana Svirskienė: „Giedrė gabi ir lietuvių kalbai, ji rašo gražius rašinius, jai puikiai sekasi kūrybinė veikla.“
Iš tiesų Giedrei visi mokomieji dalykai sekasi puikiai. Trumpiau tariant, visi šios dvyliktokės pažymiai yra dešimtukai. Tačiau pati Giedrė tokių rezultatų neaiškina savo universalumu: „Tiesiog labai stengiuosi.“ Kalbėdama apie savo laimėjimus olimpiadose ji taip pat patikina, kad daugiausiai jose lemia darbas ir pastangos, o sėkmė, kurios reikia visur, sudaro tik nedidelę dalį.

Kalbėdama apie savo laimėjimus olimpiadose ji taip pat patikina, kad daugiausiai jose lemia darbas ir pastangos, o sėkmė, kurios reikia visur, sudaro tik nedidelę dalį.

„Laikas, kurį praleidžiu mokydamasi, ilgėja prieš kiekvieną olimpiadą. Tarkime, prieš tarptautinę olimpiadą mokiausi visą dieną nuo ryto iki vakaro, kiekvieną laisvą sekundę išnaudodavau naujų dalykų skaitymui, sprendimui, mokymuisi. Ir dabar grįžusi namo paruošiu namų darbus ir visą likusį laiką skiriu gamtos mokslams“, – apie savo mokymosi metodus pasakoja Giedrė.
Motyvacijos ji semiasi iš kitų motyvuotų bendraminčių, kurių sutinka Nacionalinėje moksleivių akademijoje (NMA) ir Biologų sandraugoje. Rankų nenuleisti padeda ir šeima – tėvai, kurie visada palaiko, ir sesuo, pati
išbandžiusi olimpiadų kelią. „Žinoma, nuostabus yra pats jausmas, kurį patiri, kai ko nors pasieki, ką nors laimi. Taip pat stengtis skatina ten sutikti žmonės. Matant, kaip tobulėja jie, norisi drauge judėti pirmyn. Man atrodo, kad NMA susirenka ypatingi žmonės: visi darbštūs, visi daug išmano, ne tik vieną dalyką, o jei jau kuo nors domisi, tai iki smulkiausių detalių. Bendravimas su tokiais žmonėmis būna labai turiningas. Jaučiu, jog bendraudama su jais tobulėju pati, todėl stengiuosi, kad ir jie iš manęs sužinotų ką nors nauja, įdomaus“, – apie bendraminčius pasakoja mažeikiškė.

Iš teatro – į biologijos olimpiadas
Viskas, kas susiję su biologija ir chemija, Giedrei atrodo nuostabu ir įdomu. Tačiau šių mokslų žavesį ji atrado tik atėjusi mokytis į gimnaziją, devintoje klasėje. Iki tol apie biologiją mergina nė negalvojo: aštuonerius metus vaidino teatre, baigė muzikos mokyklos teatro skyrių, domėjosi menais ir net galvojo apie aktorystės studijas. „O tada gimnazijoje sutikau nuostabiausią biologijos mokytoją, kuri ir sudomino šiuo dalyku. Mokytoja pasiūlė po pamokų ateiti mokytis papildomai
aukštesniuoju lygiu ir išbandyti savo jėgas rajono biologijos olimpiadoje. Tais metais ir laimėjau pirmą vietą rajone, kitąmet, dešimtoje klasėje, gavau sidabro medalį respublikinėje gamtos mokslų olimpiadoje, o po šio laimėjimo dalyvavau kitoje atrankoje ir patekau į komandą, kuri vyko į tarptautinę olimpiadą Argentinoje“, – apie pirmuosius žingsnius olimpiadose pasakoja Giedrė. Ji sako pirmiausia susidomėjusi žmogaus biologija, jo santykiu su aplinka, o dabar jau krypsta į smulkiąją pusę – domisi biochemija, molekuline biologija. Teatras, apie kurį, kaip apie karjeros kelią, Giedrė kažkada rimtai galvojo, dabar liko laisvalaikio pomėgiu. Kai tik turi laiko mokykloje, NMA ar Biologų sandraugoje, ji tikina išsiruošianti į spektaklį: „Mano mieste nebūna tiek daug spektaklių, todėl labai laukiu, kada gyvensiu didmiestyje,
kuriame bus daugiau teatro.“
Dar vienas Giedrės užsiėmimas, kurio ji neapleido nuo pat ketvirtos klasės, yra bažnyčios choras. Mergina prisipažįsta, kad ir chore, panašiai kaip NMA ar Biologų sandraugoje, ji atrado daug bendraminčių, o savo vadovei yra dėkinga už tai, kad tiek metų ugdė jos dvasią.

Nuo aktorystės – prie medicinos
Mažeikių M.Račkausko gimnazijos abiturientė planuoja studijuoti mediciną, tačiau dar galvoja, kaip ją susieti su moksline, tiriamąja veikla, o vėliau – galbūt ir su akademine karjera. Nors svarstė apie studijas Jungtinėje Karalystėje, drauge su šeima įvertinusi visus už ir prieš, dabartinę politinę situaciją ir galimas rizikas, apsisprendė bent iki rezidentūros likti Lietuvoje. „Kol dar galvojau apie studijas užsienyje, svarsčiau tik apie geriausius Oksfordo, Kembridžo, Karališkojo koledžo universitetus, kuriuose studijuoti būtų verčiau nei Lietuvoje. Nebūtų prasmės išvykti į prastesnį universitetą,
juolab kai medicinos studijos Lietuvoje yra labai kokybiškos“, – svarsto abiturientė.
Būdama dešimtokė Giedrė negalėjo patikėti savo sėkme pakliūti į vieną komandą su dviejų geriausių Lietuvos mokyklų auklėtiniais. Vėliau pati sulaukė kvietimo mokytis KTU gimnazijoje, tačiau šios galimybės atsisakė.
„Kai mane pakvietė, iškart sakiau: noriu, važiuosiu, mokysiuosi. Tačiau po ilgų diskusijų su tėvais nutariau, kad puikių mokytojų yra ir mano gimnazijoje. Todėl nusprendžiau nesiblaškyti ir likti ten, kur pradėjau savo kelią, su mokytojais, kurie mane užaugino“, – paaiškina Giedrė.
Taigi abiturientė tikina, kad gerų rezultatų įmanoma pasiekti mokantis ir paprastoje rajono mokykloje, nors tai ir gerokai sudėtingiau. „Geriausiose gimnazijose aplinka kitokia, ten kur kas didesnė olimpiadininkų koncentracija. Matydamas konkrečius pavyzdžius žinai, kur kreiptis, kaip ir ką mokytis. Rajono mokyklose tokius dalykus dažniausiai reikia išsiaiškinti pačiam. Aš turėjau puikią mokytoją, kuri viskuo domėjosi, rengė mane olimpiadoms, tačiau pati turėjau atrasti geriausią literatūrą, išsiaiškinti, ko konkrečiai reikia olimpiadai. Manau, kad geriausiose gimnazijose suteikiama daugiau įrankių, kaip ir ką padaryti, galima konsultuotis su pačiais olimpiadininkais, kurių rajono mokyklose nėra daug“, – svarsto olimpiadų prizininkė.
Vis dėlto Giedrė, pati padedanti kitiems mokiniams išsiaiškinti nesuprantamus dalykus, įsitikinusi, jog dvejojantieji dėl savo pasirinkimo turi išbandyti ką nors nauja, kad atrastų savo kelią, o jį atradę – nepasiduotų. „O sunkių akimirkų būna. Ypač prieš pat olimpiadą, kai žinai, kad susirinks labai stiprūs konkurentai, o laiko liko mažai, nebežinai, ką kartoti, ką
mokytis. Turbūt kiekvienas olimpiadininkas pritartų, kad streso būna daug, tačiau rezultatas atperka visą jaudulį ir sunkų darbą“, – apibendrina Giedrė.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA