"Maracana" stadionas Rio de Žaneire (Brazilija) / "Scanpix"

Olimpinis stadionas, kuriame paprastai vyksta žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos bei dauguma lengvosios atletikos varžybų, – tai lyg reprezentacinis žaidynių šeimininkės veidas. Prieš olimpiadas daug dėmesio skiriama visoms reikiamoms sporto arenoms, kompleksams pasistatyti, tačiau ypatingą vietą architektų, dizainerių ir miesto plėtotojų brėžiniuose užima olimpinis stadionas. Bet jį pastatyti – tai viena, o ką daryti, kad vėliau jis netaptų brangiai atsieinančiu išlaikyti griozdu?

Inga NECELIENĖ

Kaip rodo pastarojo dvidešimtmečio vasaros žaidynių olimpinių stadionų pavyzdžiai, svarbu ne tik išoriniu būsimojo statinio spindesiu pasirūpinti, bet dar prieš jį projektuojant gerai apgalvoti, kas bus po to, kai milijonus kainavęs stadionas vos po kelių olimpinės karštinės savaičių visiškai ištuštės.

2012 m. Barselona

1992 m. Barselona, Ispanija. Olimpinis Barselonos stadionas (anksčiau vadintas „Estadi Olímpic de Montjuíc“, dabar geriau žinomas „Estadi Olímpic Lluís Companys“ vardu) iškilo 1927 m. prieš pasaulinę „Expo 1929“ parodą. Jame planuota surengti ir 1936 m. olimpines žaidynes, bet teisę jas organizuoti gavo Adolfo Hitlerio valdomas Berlynas. Vis dėlto 1936-ųjų liepą Barselona ir jos stadionas sulaukė maždaug 3 tūkst. sportininkų, bet dėl prasidėjusio pilietinio karo kaip alternatyva A.Hitlerio žaidynėms Katalonijoje turėjusios vykti liaudies olimpiados dalyviai buvo priversti bėgti.

Miestiečių ir turistų traukos centru tapusiame stadione šiuo metu treniruojasi ir rungtyniauja futbolo klubas „Espanyol“.

Prieš 1992-ųjų žaidynes, 1985–1989 m., stadionas sulaukė rimtos renovacijos, kurią gal net tiksliau būtų vadinti perstatymu, nes jis buvo pertvarkytas iš esmės, iš tolimų 1927-ųjų paliekant tik originalius fasadus. Beveik 56 tūkst. vietų stadionas (žaidynių metu jų būta 67 tūkst.) iškilmingai atidarytas 1989-aisiais, prieš čia vykusias Pasaulio lengvosios atletikos taurės varžybas, o po trejų metų duris atvėrė ir olimpinėms žaidynėms.

Miestiečių ir turistų traukos centru tapusiame stadione šiuo metu treniruojasi ir rungtyniauja futbolo klubas „Espanyol“. Be įvairių sporto varžybų (vienos pastarojo meto didžiausių – 2010 m. surengtas Europos lengvosios atletikos čempionatas), šiame Barselonos stadione vyksta visi didieji koncertai ir kiti renginiai.

1996 m. Atlanta, JAV. Gavusi teisę surengti šimtmečio žaidynes (tokia sukaktis artinosi šias sporto šventes skaičiuojant nuo pirmųjų 1896 m. vykusių atgaivintų olimpinių žaidynių), 1993 m. Atlanta pradėjo projektuoti Šimtmečio olimpinį stadioną („Centennial Olympic Stadium“), nepamiršdama pagerbti visų ankstesnių vykusių vasaros olimpiadų ir joms stadiono prieigose skirdama specialią atminimo aikštę. Iš kitų olimpinių stadionų naujasis statinys išsiskyrė milžiniško dydžio laiptais ir atviromis aikštelėmis, kurių tikslas – iš aukščiau atverti lankytojams Atlantos senamiesčio panoramą. Kaip parodė laikas, architektų sumanymas pavyko – tiek naujasis stadionas, tiek visas „Centennial“ olimpinis parkas pagyvino ir atgaivino senamiestį, o aplink įsikūrę pramogų centrai, muziejai traukė ir tebetraukia lankytojus.

Žaidynėms statytas 85 tūkst. vietų stadionas po jų buvo sumažintas iki 49 tūkst. žiūrovų vietų ir pertvarkytas į Atlantos „Braves“ beisbolo klubo treniruočių ir varžybų areną. Kartu su minėta rekonstrukcija šis statinys miestui atsiėjo 207 mln. JAV dolerių.

2000 m. Sidnėjus / "Scanpix" nuotr.

2000 m. Sidnėjus, Australija. Antrąkart per istoriją teisę rengti vasaros olimpiadą iškovojusi Australija užsimojo plačiai ir Sidnėjaus olimpiniame parke pasistatė didžiausią iki tol olimpinį stadioną. Trejų intensyvių statybų metų rezultatas – daugiau kaip 110 tūkst. žiūrovų vietų turintis daugiafunkcis Australijos stadionas, neilgai trukus pavadinimo teises pardavęs ANZ bankui.

Jį statant buvo pritaikyta tų laikų naujovė, vėliau imta įgyvendinti ir kitų stadionų projektuotojų, – tvariosios architektūros ir statybos principai. Tai reiškia, jog šis Sidnėjaus stadionas projektuotas taip, kad būtų aprūpintas natūraliomis vėdinimo, vėsinimo, šildymo, apšvietimo sistemomis, o nuo stogo surenkamą lietaus vandenį eitų panaudoti aikštei drėkinti.

Statybos pareikalavo 690 mln. JAV dolerių investicijų, o po žaidynių prireikė dar apie 80 mln. JAV dolerių injekcijos. Tiek atsiėjo stadiono rekonstrukcija, per kurią buvo pašalinta pora viršutinių tribūnų, kartu su kuriomis stadionas susitraukė iki 83 tūkst. vietų. Stadionas pritaikytas Australijoje itin populiarioms komandinėms sporto šakoms – ne tik futbolui ar regbiui, bet ir kriketui. Būtent dėl kriketo, kuriam žaisti reikalinga ovalo formos aikštė, Sidnėjaus olimpinis stadionas patiria didžiausių transformacijų, o technologiniai sprendimai taip pažengę, kad įprastai stadiono aikštei virsti ovalia užtenka 12 val. Nors dėl to nemažų papildomų investicijų neišvengta, tai bene vienintelis pasaulyje stadionas, kurį galima pritaikyti visoms šioms trims komandinėms sporto šakoms.

2004 m. Atėnai, Graikija. Pirmųjų šiuolaikinių atgaivintų 1896 m. olimpinių žaidynių maratono bėgimą laimėjusio Spyridono Louiso vardu pavadintą stadioną, pastatytą 1982 m. Europos lengvosios atletikos čempionatui surengti, graikai nusprendė iš esmės atnaujinti prieš pagaliau jiems patikėtas 2004-ųjų olimpines žaidynes.

Nors Atėnų olimpiniai statiniai dėl prasto tolesnio naudojimo sulaukia itin daug kritikos, Atėnuose iškilusį olimpinį stadioną būtų galima pavadinti šiokia tokia išimtimi.

Rekonstrukcija atsiėjo 265 mln. eurų (per 330 mln. JAV dol.), o didžiąją šios sumos dalį sudarė stogo įrengimo darbai bei tvariosios architektūros ir statybos principų įgyvendinimas. Prieš renovaciją planuota, kad 105 metrų ilgio, 68 metrų pločio ir 25 tūkst. kv. metrų ploto stadione tilps apie 75 tūkst. žiūrovų, bet vėliau vietų buvo sumažinta iki 71 030, o varžantis lengvaatlečiams jų sumažėja iki 56 700. Šiuo metu oficialiai skelbiama, kad stadione telpa 69 618 žiūrovų, bet, tarkime, į grupės U2 koncertą sugebėta priimti 82 662 jos gerbėjus – tai šio stadiono lankomumo rekordas.

Nors Atėnų olimpiniai statiniai dėl prasto tolesnio naudojimo (tiksliau, nenaudojimo) sulaukia itin daug kritikos, Atėnuose iškilusį olimpinį stadioną būtų galima pavadinti šiokia tokia išimtimi. Nors dėl iškart po žaidynių Graikijoje prasidėjusios sudėtingos finansinės padėties šiai šaliai sunku prisikviesti didelių sporto renginių, vis dėlto olimpinis stadionas gyvuoja – be sporto varžybų, daugiausia vietinių, kartkartėmis jame vyksta ir didelių kultūrinių renginių.

2008 m. Pekinas / "Scanpix"

2008 m. Pekinas, Kinija. „Paukščio lizdu“ pramintas pagrindinis Pekino olimpinių žaidynių stadionas, kuriam toks vardas prilipo dėl visą jo išorę dengiančios elipsės formos tinklo konstrukcijos, iš pradžių kėlė daug aistrų, nes vietiniams kinams pasirodė per modernus šalia kitų jų miesto statinių. Bet po ketverius metus – tiek, kiek truko statybos, prie kurių iš viso prisidėjo apie 17 tūkst. darbininkų, – piltos kritikos pakvipus stadiono pabaigtuvėmis, pamatytas vaizdas privertė iš nuostabos aikčioti ne tik praeivius, bet ir ne vieną architektūros asą, o kritikus pripažinti, kad kinų olimpinis stadionas – sunkiai „perspjaunamas“. Šiam permatomam „lizdui“ susukti, be kitų medžiagų, prireikė 110 tūkst. tonų itin atsparaus plieno, kuris visas – kiniškas. Kaip žinoma, Pekinas priskiriamas didelio seisminio aktyvumo zonai, taigi ir stadionas statytas taip, kad atlaikytų aštuonių balų žemės drebėjimą.

Iki 80 tūkst., sėdimų vietų susitraukęs olimpinis Kinijos stadionas – vienas sėkmingų pavyzdžių, kaip tvarkytis, kad olimpinis palikimas miestui netaptų finansine našta.

Jį statant galvota ne tik apie tvariąją architektūrą ir statybą, talpumą, įsimenantį išorės vaizdą, bet ir apie stadiono ateitį, todėl visas jo holas iškart projektuotas kaip pasažas, kuriame netrukus po žaidynių įsikūrė prekybininkai, maitinimo ir kitų paslaugų teikėjai. 8,8 mln. JAV dolerių, kiek, stadiono operatoriaus tikinimu, kasmet atsieina šį kompleksą išlaikyti, – nemenka suma, todėl prekybininkų indėlis itin vertinamas.

Viena iš Pekino vizitinių kortelių tapęs „lizdas“ atsiėjo 423 mln. JAV dolerių. Po žaidynių 11 tūkst., iki 80 tūkst., sėdimų vietų susitraukęs olimpinis Kinijos stadionas – vienas sėkmingų pavyzdžių, kaip tvarkytis, kad olimpinis palikimas miestui netaptų finansine našta. Kitas „Paukščio lizdo“ renesansas – 2022 m. žiemos olimpinės žaidynės, kurios vyks Pekine, o šis stadionas taps pagrindiniu žaidynių, tik jau žiemos, statiniu.

2012 m. Londonas, Didžioji Britanija. Anglijos ir Jungtinės Karalystės sostinė žaidynes rengė jau tris kartus, o šis olimpinis stadionas – antras, statytas specialiai tokiam sporto renginiui. Pirmasis, iškilęs 1908 m. žaidynėms surengti, buvo nugriautas 1985-aisiais, o 1948 m. vasaros olimpiados pagrindiniu stadionu tapo senasis dar 1923-iaisiais duris atvėręs Vemblio stadionas.

Tai turbūt vienintelis olimpinis stadionas, kuris kainavo pigiau, nei iš pradžių planuota.

Dar gerokai prieš 2012 m. žaidynes britai rimtai svarstė, kas vyks naujajame Londono stadione olimpiadai ir parolimpiadai pasibaigus. Anglija – futbolo šalis, kurioje nei didelių sporto renginių, nei sirgalių stadionuose netrūksta, bet 80 tūkst. žiūrovų vietų turintį statinį, kuriam iškilti prireikė trejų metų ir 486 mln. svarų sterlingų, jau nuo pradžių planuota pamažinti iki optimalesnio maždaug 60 tūkst. žiūrovų vietų dydžio ir ieškoti komandos, kuriai šis stadionas taptų namų arena. Tokia ekipa rasta – jau nuo šio rugpjūčio čia keliasi Anglijos „Premier“ lygos „West Ham United“ klubas.

Tai turbūt vienintelis olimpinis stadionas, kuris kainavo pigiau, nei iš pradžių planuota. Įsibėgėjusi ekonominė krizė koregavo olimpinių objektų statybos planus, todėl buvo nutarta ne vaikytis prabangos ir grožio, o į šį reikalą žvelgti praktiškai. Naujasis požiūris ir dėl sunkmečio šiek tiek kritusios kainos britams sutaupė 10 mln. svarų sterlingų – tiek olimpiniam stadionui pastatyti buvo išleista mažiau, nei planuota.

Kitas didelis šiame Londono stadione vyksiantis renginys – 2017 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionatas.

2016 m. Rio de Žaneiras, Brazilija. Priešingai nei ankstesnių žaidynių šeimininkai, brazilai vieno olimpinio stadiono, kuriame būtų rengiamas žaidynių atidarymas ir uždarymas bei lengvosios atletikos varžybos, neturės. Šioje futbolą dievinančioje šalyje stadionų netrūksta. Jų padaugėjo ir po 2014 m. Brazilijoje rengto pasaulio futbolo čempionato, todėl buvo nuspręsta verstis su tais stadionais, kuriuos Rio de Žaneiras turi, juolab didelių investicijų pareikalavo infra­struk­tūros gerinimo darbai ir kitų sporto šakų, ne futbolo ir lengvosios atletikos, olimpinės bazės.

Žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos vyks legendiniame „Maracana“ stadione, statytame prieš 1950 m. čia surengtą pasaulio futbolo čempionatą ir vėliau triskart renovuotą – pastarąjį sykį 2013-aisiais prieš Rio de Žaneiro neaplenkusias planetos futbolo pirmenybes. Lengvosios atletikos varžybos vyks 2007 m. iškilusiame 60 tūkst. žiūrovų vietų turinčiame Joao Havelange’o vardo stadione.

Stadionai, kaip ir futbolas, Brazilijoje nenustos populiarumo. Ar taip pat bus ir su kitais olimpiniais Rio de Žaneiro olimpiniais statiniais – parodys laikas.