Asociacijos „Infobalt“ eksporto ir investicijų vadovė Boleta Senkienė, Omano Sultonato garbės konsulė Lietuvoje, mano, kad Lietuvos verslininkai daugiau laimėtų ne konkuruodami tarpusavyje, o tolimose rinkose dirbdami drauge.

Šiuo metu Omane penktą kartą viešinti B.Senkienė įsitikinusi, kad Lietuvos verslui kelią į tolimąsias rinkas užkerta pačių lietuvių nenoras pasidalyti sėkme. „Jei pavyksta atrasti „žuvingų vietovių“ – užmegzti verslo kontaktus, jokiais būdais kitiems tautiečiams šios informacijos neišduodame. Užuot žvejoję kartu, slapukaujame ir užkertame vieni kitiems verslo kelius“, – kai kurių verslininkų elgesį einant į užsienio rinkas vertina Omano garbės konsulė.

Duodama interviu „Veidui“ ji kalbėjo apie neigiamus lietuviškos verslo kultūros bruožus, trukdančius verslui atrasti naujas rinkas, bei neišnaudotas aukštojo mokslo ir sveikatos sektoriaus galimybes.

VEIDAS: Kalbos apie tai, kad Arabijos pusiasalio regione laukiama Lietuvos mėsos ir pieno produktų, netyla kelerius pastaruosius metus. Kas iš tiesų šiuo klausimu nuveikta?

B.S.: Plėtodami ekonominius projektus Omane orientuojamės į dvi pagrindines sritis: informacinių technologijų ir maisto produktų. Pirmoji pristato Lietuvą, kaip išsivysčiusią valstybę, kita svarbi tuo, kad sukuria daug darbo vietų bei BVP, taigi ji bene svarbiausia Lietuvos eksportui. Kalbant apie gaminius, skirtus galutiniam vartotojui, galima minėti paukštienos, jautienos ir pieno produktus, šokoladą, sultis, geriamąjį vandenį, įvairius konservus, taip pat tolesnio apdirbimo reikalaujančius produktus: pieno miltelius, grūdus, miltus, laktozę ir pan.

Ieškodami partnerių Lietuvos gamintojams bei jų produktams veikiame keliomis kryptimis. Kaip vieną iš pavyzdžių galima paminėti bendradarbiavimą su didžiausiu prekybos tinklu Omane, užimančiu apie 80 proc. vietinės rinkos ir aktyviai besiplėsiančiu. Šiuo metu vykstančio vizito Omane metu numatytas ir susitikimas su Valstybinio maisto rezervo vadovybe.

VEIDAS: Lietuvoje iki šiol nepriimti įstatymai, kurie leistų eksportuoti galvijų mėsą į musulmoniškus kraštus, nepasirašytos bendradarbiavimui reikalingos sutartys. Kaip manote, kodėl taip vangiai tiek Lietuvos Vyriausybė, tiek šalies verslas atranda tolimąsias rinkas?

B.S.: Tai, kad lietuviams daug paprasčiau nuvažiuoti į Rusijos, o ne arabų pasaulio rinką ir ten pristatyti savo produkciją, matyt, lemia mentaliteto dalykai. Tačiau siekdami ambicingesnių tikslų turime pradėti orientuotis į potencialias rinkas, apie kurias šiuo metu galbūt nieko nežinome – nei apie kultūrą, nei apie papročius. Atsižvelgiant į Lietuvos maisto produktų embargą ir kitas šiuo metu pasaulyje vyraujančias tendencijas, mūsų šaliai tolimos rinkos – didelė ir neišnaudota