"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

Svarbiausios operos poros: Tatjana ir Oneginas (A.Gregorian ir L.Pautienius) bei Lenskis ir Olga (E.Montvidas ir L.Grodnikaitė)

Jau įpratom, kad bohemiečių spektakliai dažniausiai prasideda ne scenoje. Štai ir “Onegino” viešoji istorija buvo pradėta šaudykloje – su nedviprasmiška aliuzija į garsiąją Onegino ir Lenskio dvikovą. Būtent tą, kurią įsivaizduoti perkeltą į brežnevinius laikus atrodė absurdiška.

Tačiau režisierei Daliai Ibelhauptaitei nieko nėra neįmanoma. Edgaro Montvido vaidinamas Lenskis čia – naivus, meilės miražuose beviltiškai pasiklydęs poetas; toks išties galėjo pasirinkti romantizmu dvelkiantį pamintos vyriškos savigarbos gelbėjimo būdą. Dauguma jo amžininkų tikriausiai būtų nesivarginę – užvažiuotų įžūliam varžovui, ir visa kalba.

Klausiate, iš kur sovietmečiu komunaliniame bute ėmėsi pistoletai? Ai, ko tik namuose nuo senų laikų neužsilikdavo. Ypač jei juose gyveno prašmatni prekybos bazės vedėja – tokia kaip Sigutės Stonytės vaidinama Larina. Ta pati, kuri išpūtusi dūmus nuorūkas kaskart sutrina batelio padu, o iš paskos su šluota ir metaliniu “viedru” atskubanti auklė (Irena Milkevičiūtė) kruopščiai naikina ponios paliktus pėdsakus.

Dramos tenka palaukti

Ar įmanoma žiūrovui, daugmaž pažįstančiam lietuvišką operos pasaulį, visa tai stebėti rimta veido išraiška? Betgi niekas to ir nereikalauja. Atvirkščiai – režisierė operos pradžioje linksminasi kartu su jumis, vienu metu eskizuodama ištisą glėbį buitinių mizanscenų. Kažkas glamonėjasi, kažkas barasi, kažkas kilnoja stikliuką ar stumdo šachmatų figūras.

Aplink pirmąsias operos arijas virte verda išoriškai neįmantrus, užtat emociškai intensyvus sovietmečio gyvenimas.
O štai ir Lenskis su svečiu – ką tik iš Vakarų atidardėjusiu frantu Oneginu (Laimonu Pautieniumi). Tačiau groteskiškų personažų balaganas tęsiasi, ir pamažu apima nerimas, kad jo užtaiso pakaks iki pat nelaimingos spektaklio pabaigos.

Nes Lenskis nusiplėšia marškinėlius, po kuriais didelėmis raidėmis ištatuiruotas mylimosios vardas – Olga, o ši, klausydamasi jo aistringų išpažinčių, nuobodžiaudama varto akis, abejingai kramto arba susikaupusi dailina manikiūrą (ryškiai šaržuotas Lioros Grodnikaitės personažas).

Ir tik Tatjanos laiško rašymo scenoje aplinkinis triukšmas pagaliau nutils ir mažame kambarėlyje prasidės tikroji, iki kraujo pažįstama pirmosios meilės drama. Sveiki atvykę į svečius pas Aleksandrą Puškiną.

Ankštai, bet jaukiai

Toliau atskleisti pastatymo intrigų nėra prasmės – patys viską išvysite. Tik pridursime, kad solistų ansamblis puikus ir jokių išlygų vokaliniam atlikimui dėl charakterinės vaidybos užduočių netaikoma. Na, gal tik Egidijaus Dauskurdžio Greminas kol kas neprilygsta šį vaidmenį Lietuvoje anksčiau atlikusio Vladimiro Prudnikovo bosui. Antra vertus, kas drįstų tvirtinti, kad profesorius geriau suvaidintų prašmatnios šiuolaikinio meno galerijos, kurioje rengiami Juozo Statkevičiaus madų pristatymai, savininką?

I.Milkevičiūtė, akivaizdu, irgi negalėtų varžytis su sodriais kitų pastatymų mecosopranais, tačiau kas žino – gal kuklios ir motiniškai šiltos auklės vaidmeniui psichologiškai netgi nepritiktų tvirtas apatinis balso diapazonas?

Neskubantis atsiskleisti L.Pautieniaus Oneginas visą spektaklį tarsi taupo save dramatiškam finalui, o štai Asmik Grigorian vaidinama Tatjana žiūrovų akyse iš kompleksuotos mergiūkštės virsta savimi pasitikinčia prašmatnia dama.
Vis dėlto daugiausiai žiūrovų ovacijų premjeriniuose spektakliuose sulaukė paranojiškas Edgaro Montvido Lenskis.

Nieko nuostabaus, juk Lietuvoje neteko girdėti nė vieno šio tenoro koncerto, kuriame nebūtų skambėjusios gražiausios tos pačios operos arijos. Preciziškai nugludintos, jos nepriekaištingai tinka lyriniam Edgaro balso tembrui.

Kaip ir nedidelė, sendaikčiais užgriozdinta Kongresų rūmų scena, dar sumažinta pulko Nacionalinio operos ir baleto teatro choro artistų, puikiai tiko ankštai sovietinei buičiai vaizduoti. D.Ibelhauptaitės sugebėjimas erdvės trūkumus paversti privalumais toks unikalus, kad net orkestro smuikų strykai, švytuojantys priešais pirmųjų eilių žiūrovų nosis, atrodo savaime suprantamas dalykas: pakentėkim, juk visiems vietos striuka.

Manot, pakeitę flanelinius chalatus į blizgančius J.Statkevičiaus kurtus apdarėlius, naminius kotletus – į frakuotų padavėjų nešiojamus užkandžius, o ankštus kambarėlius – į erdvias išpuoselėtas sales savaime tapsite laimingesni? Ir daugiau nebesisielosite, kad laimė buvo taip arti, tokia pasiekiama?..

O kaipgi ta grublėta, sutinusi, snieguotomis Vilniaus gatvėmis už virvės valkiota širdis?