Sugrįžusi į Niujorką, Oona visko neužmiršo, bet apsimetė neatsimenanti, kaip baigėsi tas vakarėlis Point Plezante. Jerry niekada jai to nepriminė. Jie praleido 1941-ųjų rudenį ir žiemą flirtuodami, niekada neužsimindami apie tą vakarą sutrikusį jos skrandį. Ir vienas, ir kitas pirmąkart laikė save pora, tačiau draugų kompanijoje jie nesilaikydavo už rankų.

Pirmoji meilė retai būna sėkmingiausia ar tobuliausia, tačiau ji visada liks… pirmoji. Tai – neginčijamas faktas: nė vienas iš jų niekada neužmirš jos pradžios. Jerry ateidavo pasitikti Oonos prie ~Brearley~ mokyklos, jie vaikštinėdavo po Centrinį parką, drauge leisdavo laiką milžiniškame Carol Marcus bute Parko aveniu ir 55-osios gatvės sankirtoje, kavinėse, žaislų parduotuvėse ar kine. Jie turėjo šeštą staliuką ~Stork Club~, savo suoliuką Vašingtono skvere, savo mėgstamą knygyną (~Strand~, 4-ajame aveniu), kur kniaukdavo naudotas knygas ir garsiai skaitydavo kitų skaitytojų pabrauktus sakinius. Susiglaudę jie maitindavo voveraites, truputį bučiuodavosi ar skaitydavo kino žurnalus. Tikrai reikia būti labai įsimylėjusiam, kad dviese skaitytum vieną žurnalą. Panašiai kaip pora, XXI amžiuje žiūrinti televizorių ir nesirūpinanti, kuris iš jųdviejų laiko nuotolinio valdymo pultelį. Išėję iš ~Bendel~ parduotuvės su pilnom kišenėm nudžiautų daikčiukų, jie pirkdavo tūtas skrudintų kaštonų.

Tikroji meilė yra tarp šešiolikos ir dvidešimt dvejų. Toji meilė absoliuti, be menkiausios dvejonės, mažiausio svyravimo. Kaip tik taip Oona ir Jerry mylėjo vienas kitą: nemąstydami, plačiai atmerktomis akimis. Retkarčiais jo ranka įslysdavo jai po suknele, kad per liemenėlę glostytų prasikalusias krūtis tol, kol ji pradėdavo maldauti liautis ir užsimerkusi bučiuodavo jį taip stipriai apglėbusi, lyg norėdama, kad jis nesiliautų.

– Iki tavęs nieko nesu mylėjęs, – sakydavo jis.

– Nekalbėk, ko neišmanai, – atsakydavo ji.

Jis skaitydavo jai savo pirmuosius apsakymus: „Susitik su Edžiu“, „Sudaužytos istorijos širdis“, „Ilgas Lois Taggett debiutas“. Ji pasakodavo jam apie naivią pjesės „Pal Joey“ veikėją, kurią ruošėsi vaidinti, – tai buvo muzikinė komedija, kuri po karo, 1957-aisiais, tapo filmu („Blondinė ar rusvaplaukė“, su Franku Sinatra, Rita Hayworth ir Kim Novak). Jie kalbėdavosi apie bet ką, pasakodavo vienas kitam apie savo seseris ir brolius, skųsdavosi savo tėvais (jis – kad jie per daug juo rūpinasi, ji – kad jie per daug ją apleido). Jie nesimylėdavo, bet miegodami kartu stip­riai prisispausdavo vienas prie kito, kol suprakaituodavo, nors likdavo su pižama ir naktiniais. Oona nenusimaudavo kelnaičių, o Jerry pasitenkindavo į savo trumpikes, stengdamasis neinkšti. Jis gerbė jos nekaltybę. Ji visą laiką kartojo: „Vaikas negali sau leisti pastoti.“

Tačiau ilgas valandas jausdamas prie savo kūno virpantį jos kūną, jos alsavimą sau į kaklą, jis nepajėgė susilaikyti jos neapglėbęs, neįterpęs liežuvio tarp jos raudonų lūpų, neperbraukęs ranka per šilkinius plaukus, nepakasęs jos nuogos nugaros, išskleistais pirštais lyg voras neperėjęs išilgai stuburo. Kokia prabanga! Nors skaistūs, Jerry ir Oona buvo labai jausmingi. Sunku tai suprasti XXI amžiuje, kai žmonės įsiskverbia vienas į kitą tiesiog pasisveikindami, bet jiems pakako tų baikščių glamonių. Jų niekas neskubino. Ji buvo dar per jauna tekėti, o jis apsimesdavo abejingas, kad jos neuždusintų. Glamonėjama ji dūsaudavo pravėrusi lūpas, o jis žiūrėdavo į ją miegančią, skaičiuodamas apgamus ant jos nugaros ir baltų rankų. Stebėti jos apgamus jam buvo lyg žiūrėti į žvaigždes danguje – tai buvo nusižeminimas prieš aukštesniąją paslaptį. Jerry buvo gražus vaikinas, jis būtų galėjęs linksmintis su ne tokiomis baugščiomis mergaitėmis, tačiau jis troško lepinti tą vaikišką kino žvaigždutę. Tai, kaip ji atsispirdavo jo vilionėms, buvo šimtąkart erotiškiau nei naktis su kokia nors didžiakrūte kekše, vardu Samanta.

Kokią informaciją apie seksą galėjai gauti Niujorke 1940-aisiais? Atsakymas paprastas: jokios. Nei erotiškų vaizdų, nei pornografinių nuotraukų, nei „karštų“ filmų, nei seksualių romanų. Jokio būdo daugiau sužinoti net apie menkiausius kūniškus santykius. Toks būtų esminis pokytis, jei palygintume 1940-ųjų Niujorką su šiandieniniu, kur paaugliai gali neribotai ir nemokamai žiūrėti viso pasaulio pornografiją. Nors Jerry su Oona traukė vienas kitą, jie buvo sukaustyti to baisaus beprotiškos meilės stabdžio. Būdamas per daug pagarbus, Jerry nedrįso jos spausti, Oona gi buvo per daug drovi, kad jį paskatintų (ir labai įbauginta minties, jog gali pastoti).

Jie negalėjo susitikinėti Oonos namuose – ji gyveno su savo motina Madisono aveniu, buvusiame ~Hotel Weylin~, todėl retkarčiais susitikdavo Jerry’o nuomojamame kambaryje, bet dažniausiai Carol namuose. Reikėjo stengtis netriukšmauti. Jis išeidavo iš buto ant pirštų galų, vidury nakties, tyliai uždarydavo duris ir pėsčias žingsniuodavo namo, su šypsena lūpose ir frustracija kelnėse. Tai, kad nepasitenkindavo, jam teikė didžiulį džiaugsmą, kaip ir kai kuriems vienuoliams, kurių ekstazės užlieti veidai yra puiki skaistybės reklama. Niekas nedraudė jam sukelti sau žaibišką orgazmą savo lovoje, galvojant apie neįvykusias sueitis su Oona, jos stangrią, pieno baltumo odą, kūdikišką kvapą, primerktas akis, baltas mergaitiškas kelnaites, lenktas pėdutes, apgamus ant krūtų, raudonas lūpas, atodūsius jam į ausį, jos saldų kaip vaisiai liežuvį, ~oooh yyeeess~.

Oona kartais ateidavo pas jį po vakarėlių su savo draugais vidury nakties nakvoti – ji siaubingai nemėgo miegoti viena. Nuo jos dvelkdavo alkoholiu ir rūkalais, bet jis būdavo laimingas galėdamas priimti ją savo nuomojamame Prakeikto Poeto kambarėlyje. Ji norėdavo išsikalbėti, būti lepinama, apipilta tyrais bučiniais, nuraminta jo mylinčių rankų. Ji visą laiką kartojo, kad nekenčia savo kūno, jaučiasi žema ir kresna, ir, nepaisydama jo prieštaravimų, prašydavo išjungti šviesą. Paskui užmigdavo keisčiausiose padėtyse, knarkdama ar įsikandusi pagalvės užvalkalo kampą. Arba elgdavosi lyg aikštinga princesė: „Nurenk mane, ~please~… Prašau išvalyti man dantis, aš tokia pavargusi… Galėtum atnešti stiklinę vandens?..“ Jerry’ui nerūpėjo, kad ji elgėsi su juo kaip su tarnu – jis džiaugėsi matydamas jos dailias pėdutes. Kartą jis gėrė šampaną iš jos batelio. Viešpatie, toji balta pėdutė, kuri grakščiai lenkta išnyra iš kurpaitės… Kurpaitės odą lytėję lakuoti nagučiai išsilaisvindavo išraudę… Tai kvaila, bet kai jums dvidešimt dveji – didžiuojatės, kad tokia gražuolė pasirinko jus, net jei tik tam, kad užmigtų jūsų lovoje, murkdama kaip kačiukas, kai kasote jai galvą, o jūs tuo metu svaigstate nuo jos alkoholio ir rūkalų kvapo. Jai išėjus, jis gailėdavosi nebuvęs reiklesnis. Ar įtarė, kad jo meilumas, švelnumas, nugaros kasymas bus niekada neatsipirksiančios investicijos?

Dar buvo šokiai ~Stork Club~. Kai šokama skambant džiazui, linksminamasi kiek kitaip. Orkestras ne tik suartina kūnus – jis duoda temą pokalbiui.

– Paklausyk klarneto, – sakydavo Jerry. – Pamatysi, tas vyrukas tikras pūtimo poetas.

– Ne, gitaristas geresnis, jis kalba pirštais, – atsakydavo Oona.

– Nesutinku, gal tu kurčia? Tik paklausyk būgnų solo, tas vyrukas nesveikas: jis glosto odą su savąja ~washboard~ [1], lyg liestų negrės sėdmenis.