Elena DŽIUGAITĖ

Apie savo darbą ir pašaukimą pasakoja gydytojas osteopatas Nikolajus Lobanovas.

– Ką jums reiškia osteopatija?

– Tai galimybė gydyti daugelį ligų naudojant vien savo rankas ir žinias. Man įdomus šis užsiėmimas. Jie būčiau pacientas, norėčiau, kad mane taip gydytų. Man patinka pats procesas, vykstantis to veiksmo metu.

– Iš kur jūs žinote, ką jaučia pacientas?

– Visų pirma aš pats buvau pacientas. Mo­ky­damiesi daug praktikavome vieni su kitais. Ki­ta vertus, kai dirbu, gana gerai jaučiu, kas vyksta žmogaus ir mano viduje. Tai abipusis procesas.

– Iš ko jūs mokėtės?

– Mokiausi ilgai ir iš įvairių žmonių. Iki osteopatijos mokiausi manualinės terapijos ir taikomosios kineziologijos. Os­teo­pa­tijos srityje svarbiausias žmogus, kuris išugdė šio gydymo būdo pomėgį, buvo Artūras Jašinskas, Baltijos osteopatijos mokyklos dėstytojas. Bio­dinaminės osteopatijos srityje Artūrą laikau sa­vo mokytoju. Mano dėmesys jo darbui neblėsta nuo mūsų pirmojo susitikimo. Iki šiol kartais va­žinėju į Rygą jam asistuoti. Jis visuomet suteikia galimybę mokytis tiems, kuriems įdomu gilinti savo žinias osteopatijos srityje.

– Kas jus sudomino, kada užsiėmėte osteopatija?

– Man patinka, kad osteopatija yra tarsi vė­duok­lė, sudaryta iš skirtingų krypčių. Pirmiausiai domino besiplečiančios galimybės gydyti vaikus ir sportininkus. Osteopatija vėrė naujas kryptis, susidomėjau struktūriniais ir kranialiniais metodais, kai gydytojas veikia tarsi universalus mechanikas, turintis įvairių raktų rinkinį kiekvienam sąnariui, kiekvienai organizmo veržlei, taip pat tų veržlių-sąnarių prisukimo, slankstelių padėties keitimo metodiką, įskaitant kaukolės kaulo mini judesius.

– Kitaip tariant, žmogus ir jo kūnas laikomi tam tikru mechanizmu?

– Taip. Toks požiūris man buvo žinomas ank­s­čiau, tačiau osteopatijoje šis me­todas gerokai švelnesnis, manipuliacijos ne tokios skausmingos, techniškesnės ir apgalvotos, tiksliau nustatomos apkrovos. Pasirodo, galima taikyti labai nedidelę jėgą, ir jos pakanka, nes organizmas į silp­ną poveikį atliepia geriau nei į stiprų. Kryptis, kurią studijavau iki tol, siūlė di­des­­nes apkrovas, o jos reikalingos labai retai. Kada susipažinau su biodinaminiais metodais, supratau, kad netgi silpni mikro poveikiai gali būti galingomis gydymo priemonėmis.

– Kaip atsirado biodinamika?

– Biodinaminės krypties pradininkas yra amerikietis Jamesas Jealousas. Jo likimas labai įdomus. Jis daugelį metų mokėsi iš žmonių, kurie buvo antros kartos osteopatai, jis gyveno greta jų. Tie ilgalaikiai ryšiai padėjo jam suprasti, kad tradicinių osteopatijos mokyklų mokymo sistemose ir osteopatijos knygose yra didelių spragų. O pačios osteopatijos tėvas, steigėjas buvo An­drew Stillas, savo ruožtu turėjęs mokinį Wi­lliamą Sutherlandą, atradęs kaukuolės kaulų mikrojudesius. Jis aprašė tai kaip kaukolės kaulų kvėpuojamuosius judesius ir įvedė terminus „kra­­nialinis ritmas“, „pirminis kvėpavimas“. Šio at­radimo pagrindu Suther­landas sukūrė kranialinės osteopatijos kryptį ir siekė, kad jo idėjos būtų adekvačiai suvoktos.

Man patinka atkurti organizmo harmoniją, patinka, kai visas kūnas veikia tei­­­singai.

Sutherlandas, kuris atrado šį ritmą, pradžioje aprašė tai, kaip smegenų kaulų savybę, paskui jam ėmė atrodyti, kad tai smegenų kaulų savybė. Tačiau paaiškėjo, kad ritmas apima visą kūną. Net jei kietai fiksuosime kaukolės kaulus, ritmas niekur nedings.

– Ko­kių savybių reikia gydytojui osteopatui?

– Man atrodo, kad pirmiausia jam tu­rė­tų būti įdomūs vidiniai procesai, vykstantys žmoguje.

– Tai skamba pernelyg bendrai.

– Yra toks žodis „rezonansas“, aš jį daž­­­nai vartoju, kai kalbu apie galimybę pri­­siderinti prie paciento bangos. Ta ban­ga paslanki, o ryšys – abipusis.

– Jei žmogus giliai susimąstys ir liks visiškoje tyloje, ar jis gali išgirsti lengvą savo kaukolės kvėpavimą?

–  Man pačiam labai įdomu išmokti girdėti lengvą savo kaukolės kvėpavimą. Kartais atrodo, kad jau pavyko. Tačiau paciento kvėpavimą aš gir­džiu gerokai lengviau nei savo. Daugelio žmo­nių tas kvėpavimas apsunkintas. Kadaise man tai buvo žmogiškas ir medicininis atradimas. Žmogaus organizme buvo kažkas itin svar­baus, apie ką nežinojau. Man atrodė, kad to nėra, o pasirodo, kad yra!

– Ar tas kranialinis ritmas susijęs su žmogaus gabumais, jo intelekto lygiu, emocijų subtilumu ir pan.?

–  Manau, kad susijęs. Žinau kelis žmones, ku­rių kranialinis ritmas nepaprastai stiprus, ir tai neeiliniai, įvairiapusiškai išsilavinę ir kam nors atsidėję žmonės. Gyvenimo pabaigoje Su­ther­landas priėjo išvadą, kad yra KAŽKAS, kas kvėpuoja per žmogų, – tarkime, visata, kuri per mus kvėpuoja.

– Dievo balsas?

–  Tam tikra prasme taip. Štai šiuo atveju ir kilo sunkumų, nes čia baigiasi oficialioji medicina ir prasideda kita tikrovė, su kuria tradicinės medicinos santykiai sudėtingi. Todėl Sutherlando teks­tai buvo suredaguoti ir „kvėpuojančios visatos“ idėja kažkur dingo. Kranialinėje osteopatijoje liko tik mechanika, mechaniniai kaukolės kau­lų judesiai.

– Norėtųsi taip kvėpuoti.

– Puiku! Taip kvėpuojant turi dalyvauti visas kūnas. Kaip kvėpuojant plaučiais ritmas eina per visą kūną, taip ir kranialinis ritmas apima visą organizmą.

– Kaip tas kranialinis ritmas jums konkrečiai padeda dirbti?

–  Man pačiam labiau patinka „gyvybės kvėpavimas“, jis labiau apčiuopiamas. Turiu omeny, kad kvėpavimo pratimai neapsiriboja plaučiais, kvėpavimo ritmas apima visą žmogaus kūną. Taip ir kranialinis ritmas turi eiti per visą žmogaus kū­ną.

– O kaip jūs dirbote, kol nesinaudojote kranialinės osteopatijos metodais?

–  Dirbau su kaulų mechanika ir vidaus organais. Baigiau nemažai manualinės terapijos kur­sų. Galėjau manipuliuoti, paveikti įvairius stuburo segmentus, mokėjau apmaldyti skrandžio ir tul­žies latakų spazmus, galėjau pakelti smuktelė­jusį inkstą. Užsiėmiau tuo su malonumu, re­zu­l­tatai buvo geri. Man patinka atkurti organizmo harmoniją, patinka, kai visas kūnas veikia tei­­­singai. Derindamas paciento kūno veiklą, pats patiriu estetinį pasitenkinimą.

– Kaip laikrodininkas, kuris surenka laikrodį ir klauso, ar jis tiksi, ar ne? Ar būna taip, kad netiksi? Ką darote, jei žinote, kad galima geriau, o pacientas jau patenkintas, džiūgauja ir nebenori gydytis?

–  Kartais pasakau, kad galbūt mes dar susitiksime, ir paleidžiu. Bet pats prisimenu, kad neužbaigėme darbo. Ne­no­riu įkal­binėti žmogaus, kad ateitų. Ne­mėgstu užrašyti paciento keliems seansams į priekį, nenoriu, kad jis jaustųsi su­saistytas griežto apsilankymų pas gydytoją grafiko. Kai kurie kolegos iškart už­rašo pacientą penkiems ar net dešimčiai seansų. Galbūt tai teisinga organizaciniu požiūriu, bet aš linkęs išgijimo procesui suteikti daugiau laisvės. Juk visai galimos situacijos, kai pa­cien­tas išgis po antro ar trečio apsilankymo.

– Jūs minėjote rezonansinius išdėstymus, dar vadinamus konsteliacijomis.

– Man atrodo, kad osteopatija ir rezonansinis išdėstymas labai artimi pagal savo idėjas.

– Keliais žodžiais, kas yra rezonansinis išdėstymas?

–  Tai psichikos resursų sužadinimo metodas, kai naudojama rezonansinė sąveika, visumos efek­tas ir subjekto aktyvumas. Metodas gerai vei­kia, kai santykiai yra probleminiai, pavyzdžiui, šeimoje, taip pat esant ligų simptomams. Ir osteopatijoje, ir išdėstymuose aš naudoju tą pa­­tį instrumentą – rezonansą. Osteopatijoje yra terminas „klausymas“, „įsiklausymas“, gydyto­jas deda rankas ant paciento ir „klauso“. Ma­noma, kad osteopatas dirba rankomis, bet iš tie­sų jis dirba visu savimi. Panaši metodologija nau­­dojama ir rezonansiniuose išdėstymuose, kuriuos, kaip man atrodo, tiksliau vadinti rezonansinėmis sąveikomis.

– Kas šio metodo pradininkas?

–  Austrų psichoterapeutas Bertas Helingeris. Šis metodas mane traukia individo ir visumos są­veika. Tam, kad suprastume, kas vyksta su žmogumi, reikia išplėsti apžvalgos lauką ir jį plėsti tol, kol bus aiškūs svarbūs ryšiai. Iš­dės­tymuose, arba konsteliacijose, plečiant ribas ga­lima peržengti personos rėmus ir pasiekti jo sąveikos su artimaisiais kontekstą. Daugelis to, kas vyksta žmogaus psichikoje, labai stipriai su­siję su tuo, kas vyksta tarp jo ir artimųjų. Jeigu artimam žmogui blogai, aš negaliu būti ramus tą akimirką, nes tai mane tiesiogiai liečia.

Reikia išeiti už individualaus gyvenimo ribų ir pažiūrėti į mūsų gyvenimą kitu aspektu.

Matome, kad svarbu peržengti vieno atskirai egzistuojančio asmens ribas ir pažvelgti į psichiką kaip į santykių sistemą. Tai vienas svarbus prin­cipas. Kitas svarbus dalykas – reikia išeiti už individualaus gyvenimo ribų ir pažiūrėti į mūsų gyvenimą kitu aspektu: įvertinant žmones, ku­rie gyveno iki mūsų, ir tuos žmonės, kurie gy­vens po mūsų.

– Dar apie išdėstymus-konsteliacijas. Tar­kime, pas jus atėjo žmonės, kurie nori išbandyti šį metodą. Ką jūs darote?

–  Visų pirma aš „klausau“ ir bandau gauti kokį nors atgarsį savyje – kaip aš atliepiu to žmogaus pasirodymą, jo išsakytą problemą.

– Gebėjimas girdėti kitą tam tikra prasme yra savotiška ekstrasensorika. Ar tai jūsų asmeninė ypatinga savybė, ar kiekvienas žmogus gali ją išsiugdyti?

–  Manau, kad kiekvienas žmogus gali išsiugdyti to­kią savybę. Aš irgi tokią savybę tikslingai la­vinau.

Užs. Nr. VPL1043

Nikolajus Lobanovas

Baigė Sankt Peterburgo medicinos akademiją ir Baltijos osteopatijos mokyklą.

Greta to yra manualinės terapijos, taikomosios kineziologijos, neonatologijos, psichoterapijos diplomuotas specialistas.

Osteopatijos centras,

Birželio 23 – iosios g. 15, Vilnius

Tel. +370 655 02885

http://osteopatija-tau.lt