Marija VYŠNIAUSKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo centro vadovė

Pirmą kartą Lietuvos penkiolikmečių finansinį raštingumą vertinęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimas atskleidė, kad atsiliekame nuo kaimynų lenkų ir rusų. Pagal tai, ką mūsų mokiniai žino apie asmeninį biudžetą, taupymą, investavimą, pajamų mokesčius ir finansines paslaugas, esame 11–12 vietoje iš 15 tyrime dalyvavusių šalių. Tos pačios organizacijos 2015 m. atliktas vertinimas taip pat rodo, kad ir suaugusiųjų finansinio raštingumo žinios atsilieka nuo EBPO šalių vidurkio. Tai yra signalas, kad laikas naujai pažvelgti į ekonomikos mokymą mokyklose.

Būtų didžiulė klaida imti panikuoti ir staiga mesti visas pajėgas į vienintelį tikslą – pakilti šiame ir kituose švietimo rezultatus vertinančiuose reitinguose. Reikia orientuotis į tai, kad iš tikrųjų pagerėtų ekonomikos išmanymas.

Pirmas svarbus žingsnis jau žengtas – pradėta diskutuoti apie ekonomikos išmanymą, finansinio raštingumo svarbą. Šiandien – tai būtinos kompetencijos, be kurių nepasieksime nei asmeninės, nei valstybės gerovės. Suvokimo, kad ekonomika ne ką mažiau svarbu už kalbas, matematiką ar istoriją, mokyklose labai trūksta.

Imkime pavyzdį iš švietimo reitingų lyderių – suomių. Kol lietuviai siekia kuo aukštesnių egzaminų ir reitingų rezultatų, suomių švietimo ekspertai pabrėžia, kad ugdymo tikslas – išmokyti mokytis ir prisitaikyti besikeičiančioje aplinkoje, mokymasis orientuotas ne į reitingų rezultatus, o į mokinį. Suomiai rengia kritiškai mąstančias asmenybes. Aukščiausios pozicijos reitinguose yra to pasekmė.

Pasigirsta siūlymų kelti finansinio raštingumo lygį, įvedant ekonomikos brandos egzaminą ar keletą finansinių užduočių įtraukiant į kitus egzaminus, pavyzdžiui, matematikos. Dažnai ir patys mokytojai siūlo šį sprendimą, kai kalbame apie motyvacijos trūkumą. Deja, žymaus kokybinio pokyčio tokiu būdu nepasiektume. Motyvacijos suprasti nepadaugės, ir tikėtina, kad dar daugiau laiko bus skiriama techninėms žinioms, uždavinių sprendimui, o ne suvokimui, kaip veikia ekonomikos dėsniai.

Egzaminas tegali patikrinti, kaip gerai prisimeni informaciją. Ar gera atmintis ir iškaltos ekonomikos sąvokos yra kelias į ekonominių problemų sprendimą ir sėkmingą asmeninį gyvenimą? Tikrai ne.

Šiandien reikia aukštesnio lygio kompetencijų: realiai vykstančių ekonomikos reiškinių supratimo, gebėjimo įvertinti ekonomines politinių sprendimų pasekmes. Svarbu, kad moksleivis suvoktų, koks gali būti jo vaidmuo sprendžiant ekonomines, socialines problemas, suprastų, kad ekonomika – tai ne tik pinigai ir vartojimas. Ekonomika yra apie žmogaus veikimą, bendradarbiavimą ir tikslų siekimą ribotų išteklių pasaulyje.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko mokinių apklausą, ir paaiškėjo, kad 97 procentai jų neabejoja, kad ekonomikos žinios yra svarbios kasdieniame gyvenime. Tačiau 69 procentams ekonomikos pamokose trūksta praktinių pavyzdžių. Kalbėdamasi su dešimtoku išgirdau, kad ekonomikos studijuoti jis neketina, bet priduria: „Supratau, kad ekonomika – tai ne tik pinigai, tai daug daugiau. Smagu, kad skaitydamas naujienų portalus ar žiūrėdamas žinias geriau suprantu, apie ką išties kalbama, kokia to klausimo ekonominė pusė.“

Mokytojai pabrėžia, kad paaugliams mokytis ekonomikos trūksta motyvacijos, o patiems mokytojams trūksta laiko programai „išeiti“. Kaip sudominti mokinį dalyku, kuriam mokykloje skiriama viena valanda per savaitę ir kurio egzamino nereikės laikyti? Parodant, kad ekonomika yra kiekviename žingsnyje, o jos neišmanymas ne vieną žmogų ir net valstybę atvedė į nepavydėtiną situaciją. Ir tai yra daug svarbiau už bet kokį egzaminą.

Sausas teorinis mokymas nėra efektyvus. Būtina ekonominę logiką aiškinti per realius pavyzdžius, priartinti ją prie paauglio gyvenimo.

Pavyzdžiui, mokantis kainodaros teorijos galima nagrinėti vadinamąjį kalafioro skandalą ar kalbėti apie tai, kiek turėtų kainuotų bilietas į festivalį. Skaičiuojant palūkanas svarbu suprasti, kodėl jos yra ir ką jos rodo. Visi nori suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, turėti pagrįstą asmeninę nuomonę, gebėti ją argumentuoti ir remtis ja priimant kasdienius sprendimus.

Ekonominio, finansinio raštingumo problemai spręsti yra du keliai. Pirmasis – paprastas, greitas, bet neprasmingas. Tai susikoncentravimas tik į finansinį raštingumą, paraštėse paliekant likusias ekonomikos temas, daugiau krūvio ir teorinių žinių bei formalių patikrinimų.

Antrasis kelias sudėtingas, ilgas, bet veda į tikrus pokyčius. Tai orientacija į ekonominio mąstymo ugdymą, daugiau įsisąmonintų principų ir mažiau iškaltų žinių, daugiau realių situacijų ir mažiau teorijos, daugiau įtraukiančios veiklos, aktualių temų analizės ir mažiau „reikia suspėti išeiti programą“.

Pirmasis kelias atves prie sudėtines palūkanas per atsiskaitymą mokančio skaičiuoti, ekonomikos ir mokyklos nemėgstančio paauglio. Antrasis – prie savo nuomonę turinčios, ekonomikos, politikos pasaulyje susiorientuojančios ir gerovę kuriančios asmenybės. Ar ryšimės eiti sudėtingesniu keliu ir siekti antrojo varianto?