"Veido" archyvas

Caras Ivanas Rūstusis, apkabinęs savo sūnaus Ivano Ivanovičiaus lavoną

XVII a. pradžioje atrodė, kad sumaišties apimta maskvėnų valstybė tuoj subyrės – caras keitė carą, į sostą vienas po kito veržėsi apsišaukėliai ir avantiūristai. Į šią pilietinio karo košę netruko įsivelti ir Abiejų Tautų Respublika, kurios kariai 1610-ųjų rudenį įžengė į pačią Maskvą…

Sumaišties sėklą Rusijoje pasėjo pats caras Ivanas Rūstusis, 1581-aisiais pykčio priepuolio metu lazda užmušęs savo vyriausią (ir gabiausią) sūnų, irgi Ivaną. Šitaip jis pasmerkė Riurikaičių dinastiją – po Rūsčiojo mirties valdžią maskvėnų valstybėje perėmė bojarinas Borisas Godunovas.

Tačiau apie 1603 m. vandenį ėmė drumsti Abiejų Tautų Respublikoje (priminsime, kad ją sudarė Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) pasirodęs jaunuolis, tvirtinantis, kad yra ne kas kitas, kaip stebuklingai nuo Godunovo žudikų išsigelbėjęs Ivano Rūsčiojo sūnus Dmitrijus.

Caraitis ar ne, tačiau už Abiejų Tautų Respublikos pagalbą susigrąžinant sostą jis siūlė kone aukso kalnus. Dalis lenkų didikų susiviliojo – subūręs kazokų ir lenkų avantiūristų armiją, Dmitrijus peržengė maskvėnų valstybės sieną ir… dar neprasidėjus rimtoms kautynėms sulaukė žinios apie netikėtą Boriso Godunovo mirtį.

Vis dėlto Dmitrijaus (dabar dažniau vadinamo Lžedmitrijum) triumfas truko neilgai – 1606 m. jis pats žuvo įvykus perversmui. Nelaimėlio kūnas buvo sudegintas, o pelenai iš patrankos iššauti Respublikos pusėn.

Tačiau Dmitrijaus šmėkla netruko grįžti… Į chaosą grimztančioje Maskvos valstybėje it grybai po lietaus ėmė dygti apsišaukėliai – Lžedmitrijus II, Lžedmitrijus III… Šalyje, anot metraštininkų, prasidėjo visų karas su visais – siautėjo niekam nepaklūstantys kazokai, veržėsi švedai, Krymo totoriai.

Naujasis caras Vasilijus Šuiskis šalies jau nebepajėgė suvaldyti. Apimtas nevilties jis 1609 m. sudarė sąjungą su Švedija, kuriai už 5 tūkst. švedų karių paramą pažadėjo dalį maskvėnų teritorijų. Šioji sąjunga reiškė beveik garantuotą karą su Respublika, jau keliolika metų besipešančia su švedais dėl Livonijos, tačiau Šuiskis vargu ar turėjo iš ko rinktis.

Jungtinė švedų ir rusų kariuomenė ėmėsi vaikyti maištininkus, tačiau netrukus sulaukė rimtesnio priešininko. 1609 m. rudenį pats Respublikos valdovas Zigmantas Vaza su kariuomene apsiautė Smolenską.

Sparnuotieji Respublikos husarai prieš švedų samdinius

Apgultis užsitęsė – Smolenskas, vadinamas vartais į Rusiją, buvo pati stipriausia maskvėnų tvirtovė, turinti 38 bokštus, porą šimtų patrankų ir gausią įgulą.

Tad Vasilijus Šuiskis turėjo gražaus laiko suburti pajėgas prieš atėjūnus. 1610 m. birželį vaduoti Smolensko patraukė tikra internacionalinė armija. Sukrapštęs paskutinius pinigus, prieš Respublikos karius Šuiskis metė ne tik 30 tūkst. maskvėnų, bet ir minėtą 5 tūkst. švedų korpusą, kelis prancūzų, vokiečių ir škotų samdinių pulkus.

Zigmantas Vaza pasitikti maskvėnų pasiuntė geriausią savo karvedį – etmoną Stanislovą Žolkievskį. Šis teturėjo vos kelis tūkstančius (daugiausia lenkų) karių, bet nusprendė smogti pirmas.

Pasitikėdami savo gausa, maskvėnai prarado budrumą: 1610 m. liepos 4-osios naktį ties Klušinu jų įtvirtintą stovyklą užgriuvo 6 tūkst. Respublikos husarų lavina. Daugelis maskvėnų spruko kas kur, bet užsienio samdiniai spėjo išsirikiuoti ir ietimis bei muškietų šūviais desperatiškai gynėsi nuo lenkų husarų atakų.

Tačiau netrukus ir samdinių gretos ėmė irti. Husarai nutaikė momentą, kai po salvės keitėsi prancūzų muškietininkų eilės, ir tik su kalavijais rankose (ietis jau buvo sulaužę per ankstesnes atakas) rėžėsi į jų pulką. Muškietininkai pabiro į šalis…

Likę samdinių pulkai vienas po kito pradėjo pereiti Žolkievskio karių pusėn. Jie ne itin troško guldyti galvas už Vasilijų Šuiskį. Be to, iš vadų dar nebuvo gavę suderėto atlygio (šie ketino atsikaityti tik po kautynių, šitaip norėdami “sutaupyti” žuvusiųjų sąskaita).

Maskvėnų armija buvo visiškai sutriuškinta, o sostinės link pajudėjo Stanislovo Žolkievskio pulkai.
Maskvos bojarinus apėmė panika, jie nuvertė Vasilijų Šuiskį. Valdžią Maskvoje perėmė septynių bojarinų taryba, kuri, numojusi ranka į vis tebesipriešinantį Smolenską, paskubėjo paskelbti savo valdovu Respublikos karaliaus sūnų, penkiolikmetį Vladislovą Vazą. Jei tik šis priims stačiatikybę ir padės susidoroti su kitu pretendentu į sostą, žiauriuoju Lžedmitrijum II, kurio bojarinai labai bijojo.

Naktį iš spalio 9 į 10 dieną Maskvon įžengė didžiojo etmono Stanislovo Žolkievskio pulkai. Net ne įžengė, o veikiau patyliukais įslinko: anot vieno lenkų husaro Samuelio Mackevičiaus, į rusų sostinę jie įėjo “tyliai, suvynioję vėliavas, kad maskvėnai nepastebėtų mūsų negausumo”.

Atsibudę spalio 10-osios rytą Maskvos gyventojai susivokė, kad Kremliaus tvirtovėje įsikūrė atėjūnų įgula. Atrodė, kad tuoj tuoj Respublikos valdžioje atsidurs ir visa maskvėnų valstybė – neprisiekę ištikimybės karalaičiui Vladislovui Vazai teliko vos keli miestai. Netrukus Vladislovo vardu Rusijoje imta kaldinti monetas, teisti teismuose, už jį pradėta melstis cerkvėse.

Minėto Mackevičiaus liudijimu, net rusų valstiečiai (nepaliaujamai plėšiami atėjūnų) ėmė abejoti savo šventųjų galia – pradėjo savo trobose ikonas kabinti aukštyn kojom, kalbėdami: “Mes jums meldžiamės, o jūs mūsų nuo Lietuvos neapsaugojot…”

"Veido" archyvas

Kremliaus įgulos pasidavimas maskvėnams

Ir tik Smolenskui visa tai buvo tarytum nė motais. Tvirtovė ir toliau nepasidavė, veltui Maskvos bojarinai įkalbinėjo jos vadą Michailą Šeiną “liautis trukdžius reikalams”.

Ant parako statinės – Respublikos įgula Maskvoje

Atrėmęs daugybę šturmų, Smolenskas gynėsi iki pat 1611 m. birželio, kol Respublikos kariams galų gale pavyko užimti miestą.

Zigmantas Vaza, vedinas daugybe belaisvių, tarp jų ir pačiu Rusijos caru Vasilijum Šuiskiu, triumfuodamas grįžo į Respubliką. Pirmiausia karalius iškilmingai įžengė į Vilnių, kur dar tą patį vakarą, skambant muzikai ir sproginėjant fejerverkams, Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo surengtas spektaklis, vaizduojantis Smolensko paėmimą.

"Veido" archyvas

Zigmantas Vaza, 1609 m. pradėjęs karą su Rusija ir apgulęs Smolenską

Į Varšuvą Zigmantas Vaza grįžo dar triukšmingiau. Kartu su Respublika pergalę šventė ir katalikiškoji Europa, tarytum būtų buvusi įveikta ne krikščioniška valstybė, o kokie turkai.

Rugpjūčio 7 d. Romoje ta proga laikytos iškilmingos mišios, italų dailininkai tapė paveikslus, vaizduojančius Smolensko žūtį. 1611 m. rugsėjį Varšuvoje susirinkusiame Seime apie Maskvos nukariavimą jau kalbėta lyg apie baigtą reikalą. “Valstybės galva, visa valstybė, armija ir jos vadai – viskas patekę į karaliaus rankas”, – pareiškė vienas lenkų senatorius.

Tuo tarpu Rusijos sostinėje likusi Respublikos įgula netrukus atsidūrė maskvėnų apsuptyje. Nuo pat 1610-ųjų rugsėjo buvo aišku, kad miestiečių sukilimas – tik laiko klausimas.

Lžedmitrijus II žuvo 1610 m. gruodį, tad maskvėnams greitai pabodo Vladislovo vardu valdantys lenkai. 1611 m. pradžioje Nižnij Novgorode, Riazanėje, o ir pačioje Maskvoje pradėjo telktis sukilėliai. Vasarį jie patraukė Rusijos sostinės link, tačiau dar jos nepasiekus mieste jau įsiplieskė kautynės.

Maištas kilo kovo viduryje, kai lenkų kareiviai tvirtindami gynybą nusprendė suvežti į Kremlių visas miesto patrankas. Patys tampytis su sunkiais pabūklais jie neketino – pabandė priversti tai daryti miestiečius. Šie pasiuntė svetimšalius tolyn. Prasidėjo peštynės.

Gal jos būtų pasibaigusios be didesnio kraujo praliejimo, bet vokiečių samdiniai, pamatę sumaištį, nusprendė, kad tai sukilimo pradžia. Išpuolę iš Kremliaus jie ėmė skersti visus po ranka pasitaikiusius miestiečius.

Netrukus Maskvoje užvirė tikri gatvių mūšiai. Respublikos kavalerijai niekaip nesisekė sudoroti maištininkų. Mackevičius pasakoja: “… rusai nusitempė nuo sienų patrankas, išstatė jas gatvėse ir pliekė į mus. Mes puolam juos ietimis, o tie tuoj užverčia gatvę stalais, suolais, rąstais; mes traukiamės, bandom juos išvilioti, jie seka paskui, nešdamiesi rankose stalus ir suolus, o vos mums pasukus link jų, tuoj vėl užverčia gatvę ir iš savo užtvarų pliekia į mus iš šautuvų…”

Galiausiai Aleksandras Gosievskis įsakė maištininkus išrūkyti ugnimi – įgula padegė miestą, kuris pleškėjo kelias dienas. “Visa sostinė liepsnojo, gaisras buvo toks, kad Kremliuje naktį buvo šviesu kaip dieną; o namai pleškėjo taip baisiai ir tiek smirdėjo, kad Maskva labiau panėšėjo į tikrą pragarą”, – prisimena liudininkas.

Pelenais virtusioje sostinėje likusią Respublikos įgulą (kokius 3 tūkst. karių) apsupo šimtatūkstantinė sukilėlių armija, vadovaujama kunigaikščio Dmitrijaus Požarskio.

"Veido" archyvas

Kuzma Mininas ir Dmitrijus Požarskis, sukilimo prieš Respublikos įgulą organizatoriai, mūšyje ties Maskva

Iš pradžių Gosievskis pernelyg nesijaudino – visus puolimus lenkai sėkmingai atrėmė, maždaug tuo metu krito ir Smolenskas. Dalis sukilėlių pasitraukė, tačiau likusieji atkakliai tebelaikė apgulę sostinę. “… mes silpome, o jie ir ausim nekrypteldavo: žuvus vienam, jo vieton stodavo dešimt”, – pasakoja Mackevičius.

Respublikos kariai ėmė badauti. Visą 1611 m. žiemą jie valgė varnas, šunis, kates, žiurkes, odinius diržus ir batus. Tik gruodžio pabaigoje iki apsiaustųjų pagaliau prasimušė pora tūkstančių lietuvių ir lenkų karių. Jie pristatė maisto, tačiau jo ilgam neužteko.

Galiausiai prieita iki žmogėdrystės. Kai pas vieną vadų Aleksandrą Rovnickį atėjęs būrys kareivių ėmė reikalauti maisto, šis, neturėdamas nė trupinėlio, maistui “… atidavė jiems du belaisvius, vėliau tris”. Daugelis tiesiog valgė kautynėse užmuštų priešų kūnus.

O geležinis žiedas aplink sostinę tik stiprėjo: 1611 m. birželį Maskvos link pajudėjo antra sukilėlių kariuomenė, vadovaujama to paties Požarskio ir Kuzmos Minino.

Tuo pat metu gelbėti užblokuotos įgulos atskubėjo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pajėgos. Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje prie Maskvos įvykęs mūšis nulėmė Kremliaus įgulos likimą – Chodkevičiui taip ir nepavyko prasiveržti iki apgultųjų.

Šie dar išsilaikė keletą mėnesių, tačiau badas juos jau buvo pavertęs pusiau žvėrimis. Iš žemės maistui buvo kasami lavonai, žmonės su ginklais rankose puldinėjo vieni kitus.

“Daug mačiau tokių, – pasakoja vienas išgyvenusiųjų apsiaustį Jozefas Budzila, – kurie graužė žemę po savim, savo rankas, kojas, kūną; o kas blogiausia, jie troško mirti ir negalėjo; jie kandžiojo akmenis ir plytas, melsdami Dievą paversti tai duona, tačiau atkąsti negalėjo…”

1612 m. spalio 26 d. viskas buvo baigta – Kremliaus įgula, gavusi maskvėnų garantijas, kad jų bus pasigailėta, kapituliavo. Spjovę į savo pažadus, įnirtę kazokai čia pat užkapojo gerą dalį pasidavusių Respublikos karių. Išgyveno tik pakliuvusieji į kunigaikščio Požarskio karių rankas.

Na, o Respublika ir Zigmantas Vaza, dar taip neseniai šventę Smolensko paėmimo triumfą, turėjo atsisveikinti su viltimis užvaldyti maskvėnų valstybę.