BFL

Dovaidas PABIRŽIS

16 metų. Tiek laiko praėjo nuo akimirkos, kai Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė paskutinį kartą lipo ant medalių, tąkart bronzos, pakylos. 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiada yra puiki proga lietuviams nutraukti šią užsitęsusią tylą.

Žinoma, krepšinio fronte olimpiadose tylu niekada nebuvo. Lietuvos krepšininkai gali didžiuotis tuo, kad yra vienin­telė Europos komanda, dalyvavusi visose olim­pinėse žaidynėse, pasibaigus Šaltajam ka­rui. To nepavyko padaryti net galingiesiems ispanams, prancūzams ar serbams. Ši­tai pavyko įgyvendinti tik NBA žvaigždžių ve­­damai JAV komandai ir nedaug konkuren­­cijos savo žemyne susilaukiančiai Aust­ra­li­jai.

Sėkmingiausias olimpinis ciklas

Sporto, taip pat ir krepšinio, pasiekimai dažniausiai yra matuojami olimpiniais ketverių metų ciklais. Skaičiuojant statistiškai, šis ciklas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei yra pats sėkmingiausias nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios – dar niekada iki tol nepavykdavo išlaikyti tokio stabilumo ir net tris kartus iš eilės patekti į svarbiausių turnyrų pusfinalius bei kovoti dėl apdovanojimų. Būtent tai pavyko padaryti prie rinktinės vairo vėl stojus treneriui Jonui Kazlauskui – 2013 m. ir 2015 m. bu­vo iškovoti Europos pirme­nybių sidabro medaliai, 2014-aisiais pasaulyje komanda liko ketvirtoje pozicijoje. Reikia tikėtis, kad šis pavydėtinas stabilumas bus išlaikytas ir pačiame svarbiausiame turnyre – olim­pinėse žaidynėse.

Krepšinio komentatorius Rytis Vyš­niaus­kas įžvelgia daugelį tokios sėkmės prie­žasčių, bet visų pirma nurodo trenerio J.Kaz­lausko išugdytą savybę įklampinti ta­lentingas komandas į joms nelabai palankų krepšinį. Būtent taip pernai pakeliui iki finalo buvo pergalingai sužaista prieš italus ir serbus.

Prieš vidutinio pajėgumo komandas lengvų pasivaikščiojimų šiai rinktinei nebūna.

Kita vertus, ir prieš vidutinio pajėgumo komandas lengvų pasivaikščiojimų šiai rinktinei nebūna. Tačiau, pašnekovo teigimu, negalima paneigti ir sėkmės faktoriaus, kuris tokio pobūdžio trumpuose turnyruose yra neišvengiamas.

„Vienerios rungtynės gali lemti kelionę namo arba ėjimą toliau. Kažkiek reikia ir sėkmingų burtų. Štai Lietuvos rinktinė 2004-aisiais Atėnuose galėjo laimėti auksą, bet pasitaikė neįtikėtinai juoda diena prieš italus, kuriuos galbūt po to tris kartus paeiliui būtume nugalėję. Bet pralaimėjome ir galiausiai likome be medalio. O 2013-aisiais Europos čempionate rinktinė grupės etape žaidė su Bosnija ir Hercegovina. Mirza Teletovičius metė tritaškį paskutinėmis sekundėmis – būtų pataikęs ir čempionatas būtų pasibaigęs grupės varžybose, bet nepataikė, o vėliau lietuviai nuėjo iki pat finalo“, – lygina R.Vyšniauskas.

Krepšinio žurnalistas, laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas Vidas Mačiulis pastebi, kad lietuviai paskutiniu metu išsiugdė kovotojų cha­rakterį ir lengvai nenuleidžia galvų bei kovoja iki galo. Žurnalistas prisimena, kad anks­čiau, „Žalgiriui“ kovojant su CSKA, vos kauniečiai atsilikdavo didesniu skirtumų, greitai palūždavo ir imdavo laukti kitų rungtynių. Dabar rinktinės vyrai sugeba perlaužti net ir nepalankiai prasidėjusias rungtynes. Tą iliustruoja ir šis pasiruošimo ciklas, kai pirmieji kėliniai lietuviams dažnai nesusiklostydavo gerai, bet vėliau bu­vo pa­siek­ta pergalių.

Kita pašnekovo išskiriama priežastis – užsienyje rung­­ty­niau­jan­čių tautiečių gau­sa.

Anot jo, nepriklausomybės pradžioje atrodė, kad už Atlanto mokytis išvykstantys jaunuoliai yra rimtas praradimas mūsų krepšinio mokyklai, tačiau dabar galima įsitikinti, kad tai buvo klaidingas požiūris.

„Kažkada savo laidoje atsiprašiau Stepono Kairio, kuris pirmasis mūsų lietuvius pradėjo vežti svetur. Štai dabar girdžiu, kad ir Egidijus Mockevičius pasirašė sutartį su Bruk­lino „Nets“ – taigi net penki lietuviai kitą sezoną žais NBA. Kažkada džiau­­gėmės tik Šarūnu Mar­­čiulioniu, vėliau Ar­vy­du Sa­bo­niu. Jei šie žaidėjai liktų Lie­tu­voje, neišaugintume tiek daug krepšininkų, vien ant „Žalgirio“ suolelio kiek užgeso talentingų vaikinų. O kai jauni išvažiuoja į užsienį, pamiršta draugus ir pramogas. Jei turi charakterį, turi ir visas galimybes tapti puikiais žaidėjais. Tą rodo ir rinktinės debiutanto, 22 metų Mariaus Grigonio pavyzdys“, – sako V.Mačiulis.

Užtikrintas pasiruošimas

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė šią vasarą sužaidė 10 draugiškų rungtynių, per kurias iškovojo 8 pergales. Pasirengimo ciklą mūsų šalies krepšininkai pradėjo prieš ne pačius stipriausius varžovus  – Naująją Zelandiją, Tu­ni­są, Baltarusiją, Venesuelą ir Ny­der­lan­dus, kuriuos lietuviai triuškino be didesnių problemų.

Kitose penkiose lietuvių draugiškose rungtynėse priešininkai jau buvo kur kas galingesni, tačiau net keturios iš penkių akistatų vyko prieš komandas, su kuriomis teks susigrumti jau olimpiados grupės varžybose.

Tie­­sa, kai ku­rie ko­mandai bū­dingi bruožai išryškėjo – lietuviams sunkiai sekėsi įsivažiuoti

Kaip įprasta, tokiu atveju treneriai nėra linkę visiškai atidengti vi­sų savo žaidimo kor­tų, todėl matėme daug eksperimentų, o le­miamomis minutėmis dažnai aikš­tėje bū­davo ne pa­grin­di­niai žai­­dėjai. Tie­­sa, kai ku­rie ko­mandai bū­dingi bruožai išryškėjo – lietuviams sunkiai sekėsi įsivažiuoti, jie beveik visada rungtynių pradžioje paleisdavo varžovus į priekį, o vėliau juos vydavosi.

Per šį pasiruošimo eta­pą netruko ir kurioziškų situacijų – rungtynės su Australija Argentinoje buvo atšauktos dėl prakiurusio arenos stogo, vėliau susitikime su šeimininkais glumino kai kurie akivaizdžiai klaidingi vietinių teisėjų sprendimai. Kaip bebūtų, šiuose susitikimuose lietuviai pergales šventę tris kartus – dukart prieš Ispaniją ir kartą prieš Australiją, o du kartus pralaimėta – olimpiados šeimininkams brazilams ir argentiniečiams.

„Po pernykščio Europos čempionato, ypač grupės varžybų Rygoje, kai aš, nors jau mėtytas ir vėtytas, užsigrūdinęs krepšiniu ir savo jautrumą jau sumažinęs, visgi buvau tikrai nusiminęs ir pats neatsakiau sau į klausimą, kodėl taip sunkiai įsivažiavo mūsų rinktinė Europos čempionate, kai vos prasikrapštėm iš Rygos į Prancūziją, nors vėliau ir pavyko nueiti iki pat finalo. Palyginti su praėjusiais metais, šiemet mūsų komanda man labai patiko, nors daug kas kritikuoja, kad varžovai buvo per silpni. Juk svarbiausia yra susižaisti bei duoti progų save parodyti jauniesiems žaidėjams“, – įspūdžiais su „Veidu“ dalijasi  V.Mačiulis.

Sporto komentatoriaus R.Vyšniausko nuomone, šiemet komandai neprireikė daug laiko susižaisti ir atkurti savitarpio ryšius, nes komandos branduolys ir trenerių štabas jau daugelį metų yra kartu. Pašnekovo teigimu, šiais metais daug geresnę formą nuo pat pradžių demonstruoja svarbiausi žaidėjai – tiek Jonas Va­lančiūnas, tiek ir Mantas Kalnietis, patobulėjęs atrodo ir Mindaugas Kuzminskas, puikiai į žaidimą įsitraukė snaiperis M.Gri­go­nis.

Anot jo, pagrindinis komandos trūkumas išlieka tas pats – ji yra labai priklausoma nuo įžaidėjo M.Kalniečio

Anot jo, pagrindinis komandos trūkumas išlieka tas pats – ji yra labai priklausoma nuo įžaidėjo M.Kalniečio ir jo demonstruojamos sportinės formos. Jeigu turnyras ar kaž­kurios svarbiausios rungtynės jam nesusiklos­tytų sėkmingai, lygiavertę pamainą pagrindi­niam įžaidėjui atrasti bus labai sunku. O vi­sose kitose pozicijoje komanda turi bent po du pasirinkimus. Ankstesniais metais iškildavusią problemą dėl patikimų snaiperių stokos šiemet sėkmin­gai užpildo M.Grigonis ir Adas Juš­ke­vi­čius.

J.Valančiūno ir M.Kalniečio svarba

Vienintelis ryškus rinktinės praradimas šią vasarą yra sutarties su NBA klubu dar neturinčio Donato Motiejūno netektis. Tačiau, kaip pastebi R.Vyšniauskas, svarstyti apie tai, kiek svarbus jis būtų komandai, iš esmės negalime, nes rinktinei jis atstovavo tik būdamas labai jaunas, ir tuo metu ryškesnio vaidmens komandoje nevaidino – rinko po 5 taškus ir po porą atšokusių kamuolių. Lietuviai tikrai yra įpratę žaisti be jo, visas pasirengimas vyko žaidėjui nedalyvaujant, todėl tai nėra kažkoks įprastų žaidimo schemų subyrėjimas. Be to, tai, kad Donato šiemet nebus, galima buvo nuspėti jau bent prieš pusmetį.

Akivaizdus rinktinės lyderis pasirengimo cikle buvo Toronto „Raptors“ vidurio puolėjas J.Valančiūnas, nors treneris J.Kazlauskas dažnai ir ribodavo jo žaidimo laiką. Per 7 rungtynes centras vidutiniškai rinkdavo po beveik 14 taškų ir 8 atkovotus kamuolius. Dviženklį taš­kų skaičių vidutiniškai pelnydavo ir M.Kalnietis (11,5), krepšį atakuodavęs puikiu taiklumu – tinklelį skrodė net 48 proc. jo mestų tritaškių ir 56 proc. dvitaškių. Trečias pagal naudingumą komandoje buvo Domantas Sabonis, rinkdavęs po 8 taškus ir beveik 8 atšokusius kamuolius.

Puikiai draugiškose rungtynėse atrodė ir M.Grigonis, didžiąją dalį savo taškų rinkdavęs tolimais metimais (58 proc. taiklumu), veržliai rungtyniavęs M.Kuzminskas, ypač pirmojoje pasirengimo fazėje taikliai iš toli šaudęs A.Juškevičius. Solidžiai pasirengimo cikle kovojo ir Paulius Jankūnas bei Robertas Jav­to­kas, užtikrintai komandai vadovavo M.Kal­nie­čio dubleris, paskutinę minutę į rinkti­nės dvyliktuką patekęs Vaidas Kariniauskas. Ge­resnės formos olimpiadoje reikėtų tikėtis iš įprastinių startinio penketo žaidėjų Jono Mačiulio, į stovyklą atvykusio po ilgo bei varginančio sezono, ir stabilumo puolime stokojusio Renaldo Seibučio.

Mažiau gražus, bet efektyvus žaidimas

Bent kelerius metus iš eilės Lietuvos rinktinė daugiau žaidžia į aukštaūgius orientuotą krepšinį – išpildo gana ilgus derinius, dažnai bando siųsti kamuolį į baudos aikštelę ir rečiau bei prastesniu procentu atakuoja iš toli. Tai yra gerokai kitoks žaidimo braižas nei prieš dešimtmetį, kai rinktinei atstovavo aukščiausios klasės perimetro žaidėjai Šarūnas Ja­si­ke­vi­čius, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas ar Saulius Štombergas.

Sunku pasakyti – ši rinktinė neturi gabių žvaigždžių daugelyje pozicijų, bet paskutiniu metu rezultatai yra puikūs

„Patrauklesnis akiai be abejo yra žaidimas, kai perimetro žaidėjai daugiau improvizuoja, imasi iniciatyvos. Dabar ispanų žaidžiamas krepšinis yra labai panašus į tą, kurį lietuviai demonstravo 2003–2004 metais. Asmeniškai man 2004-ųjų Atėnų olimpiados lietuvių rinktinė žaidė patį gražiausią žaidimą, kai, turėdamas labai talentingus pirmos-trečios pozicijos žaidėjus, gali šluoti visus. Koks žaidimas yra efektyvesnis? Sunku pasakyti – ši rinktinė neturi gabių žvaigždžių daugelyje pozicijų, bet paskutiniu metu rezultatai yra puikūs. Žaidžia su J.Valančiūnu – ryškiausia savo žvaigžde. Kitaip ir nebūtų įmanoma turint tokį centrą – reikia maitinti jį kamuoliais. Galbūt estetiškai tai neatrodo gražiai, bet jei yra rezultatas, tai nėra taip svarbu“, – „Veidui“ pažymi R.Vyš­niaus­kas.

Krepšinio žurnalistui V.Mačiuliui taip pat labiau imponuoja krepšinis, kai komanda daugiau improvizuoja, mažiau naudoja taktinių schemų ir žaidžia paslėptų trenerių šachmatų partijų. Jo manymu, šias schemas vienaip ar kitaip varžovai paprastai išnagrinėja, todėl ke­liose iš eilės rungtynėse tai tiesiog nebeveikia.

„Reikia daugiau improvizuoti, kad varžovai nesusigaudytų, kas ir ką darys. Dažnai juokiamasi iš Prienų–Birštono „Vytauto“ komandos trenerio Virginijaus Šeškaus, nes jis leidžia žaidėjams improvizuoti, ir daugelis pripažintų trenerių sako – visai neaišku, pagal kokią taktiką jie žaidžia. Visai nesvarbu, kokia ta taktika buvo, žiūrovams svarbiausia, kad jų palaikoma komanda laimėtų. Ir jeigu jie laimi būdami silpnesni, turėdami ne tokio aukšto meistriškumo žaidėjus, vadinasi, komandoje viskas gerai ir tokia taktika yra super“, – sako laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas.

Lygi ir sudėtinga grupė

Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse Lie­tuvos rinktinė pateko į pajėgią B grupę, kurioje taip pat žais Europos čempionai ispanai, šeimininkai brazilai, po atrankos turnyro į žaidynes prasibrovę kroatai, Afrikos čempionė Nigerija ir Argentina. Priešingai nei A pogrupyje, kur aiškios autsaiderės yra Kinija ir Ve­ne­sue­la, o ketvirtfinalio dalyviai jau beveik nu­spėjami prieš turnyrą, lietuvių grupėje nežinomųjų yra kur kas daugiau.

Iš pažiūros silpniausia grupėje atrodo Nigerija, tačiau daugelis krepšinio ekspertų šią komandą vadina „tamsiuoju arkliuku“. Ni­ge­rijos krepšininkai visada yra atletiški, šoka ir lipa per galvas, kibiai ginasi ir niekada nepasiduoda anksčiau laiko. Tačiau jos ambicijas turėtų labai apkarpyti paskutinės blogos naujienos – komandai olimpiadoje nepadės du ryškiausi lyderiai, NBA rungtyniaujantys žaidėjai Al-Farouqas Aminu ir Festusas Ezelis. Ni­ge­ri­jos krepšinio federacija nesugebėjo atrasti lėšų jų draudimui apmokėti. Brazilijoje taip pat nebus kapitono Olumide’o Oyedeji ir Jamalo Olasewere’o. Šios netektys gerokai sumažino Afrikos čempionų šansus patekti į ketvirtfinalį. Prasčiausiai jų galimybes tai padaryti vertina ir lažybininkai.

Remiantis jų prognozėmis, antrąja komanda, kuri baigs pasirodymą jau po grupės varžybų, turėtų tapti Argentina, kurios branduolį sudaro jau garbingą amžių pasiekę veteranai. Jie komandą į priekį vedė dar 2004-aisiais, kai argentiniečiai pasipuošė olimpiniu auksu.

Labai silpnai atrodo ir argentiniečių vidurio puolėjo pozicija, todėl prieš juos atsiskleisti tikrai puikias galimybes turi lietuvių aukštaūgiai

Naujų talentų stoką puikiai iliustruoja rinktinės trenerio sprendimas pakviesti į komandą dvejus metus apskritai jokiame klube nežaidusį Carlosą Delfino. Labai silpnai atrodo ir argentiniečių vidurio puolėjo pozicija, todėl prieš juos atsiskleisti tikrai puikias galimybes turi lietuvių aukštaūgiai.

Ketvirtoji vieta grupėje yra prognozuojama kroatams, kurie kiek netikėtai olimpinės atrankos finale patiesė favoritais laikytus italus. Pagrindiniai kroatų žaidėjai yra jauni ir nestokojantys talento, tačiau, kaip pastebi R.Vyš­niaus­kas, komanda yra labai priklausoma nuo vieno žmogaus – Bruklino „Nets“ gynėjo Bo­jano Bogdanovičiaus, aplink kurį sukasi visas kroatų žaidimas.

„Mūsų trenerių štabas, turintis labai stiprų skautą Beną Markevičių, turėtų paruošti planą vieno žmogaus neutralizavimui. Nėra taip, kad kroatai neturėtų kitų talentingų žaidėjų, šito jiems netrūksta, tačiau jie žaidžia gana vienpusišką krepšinį ir tikrai turi silpnų vietų. Lietuviams tai išties įkandama komanda“ – įsitikinęs komentatorius.

Lietuvių ir brazilų galimybės olimpiadoje vertinamos gana panašiai. Pastarieji rungtyniaus namuose, o tai šiai komandai visada duo­da papildomą impulsą. Šiuo požiūriu brazilai panašūs į turkus, kurie taip pat visada išsiskiria tik rungtyniaudami namuose. Brazilų krep­šininkai stiprūs individualiai, turi labai pajėgius įžaidėjus ir žaidžia atletišką, amerikietišką stilių primenantį krepšinį. Tiesa, šeimininkai taip pat neapsiėjo be praradimų – rinktinei neatstovaus aukštaūgiai Andersonas Varejao ir Tiago Splitteris. Rimtų pergalių pasaulyje brazilai kol kas nėra pasiekę – per visą ilgą olimpinių žaidynių istoriją jie iškovojo tiek pat medalių, kaip ir lietuviai – tris kartus liko treti.

Grupės favoritais ir pagrindiniais pretendentais mesti iššūkį amerikiečiams laikomi ispanai, olimpiniame finale žaidę paskutinius du kartus. Silpnų vietų ši greitą ir gražų žaidimą propaguojanti komandą beveik neturi, nors jai ir negalės padėti centras Marcas Gasolis. Tačiau žais jo brolis, vienas geriausių pasaulio centrų Pau Gasolis, nuo kurio sportinės formos labai priklausys ispanų pasirodymas. Jeigu jam pavyks ją nuolat gerinti, ispanai bus labai sunkiai įkandami.

Būtina patekti tarp trijų geriausių grupėje

Olimpinis krepšinio turnyras yra trumpas, todėl beveik kiekvienos rungtynės yra labai svarbios. Tačiau bene pačios reikšmingiausios yra ket­virtfinalis, po kurio sprendžiamas kovos dėl medalių likimas. Sėkmės atveju medalius iškovoti dar yra dvi galimybės, o pralaimėjimas per vie­nerias rungtynes nubraukia visą vasaros dar­bą.

Norint pasiekti pusfinalį, Lietuvos rinktinei jokiu būdu negalima užimti grupėje 4-osios vietos (mes juk visi esame optimistai ir apie 5-ąją arba 6-ąją net nesvarstome), nes beveik neabejotinai tokiu atveju jau ketvirtfinalyje tektų susidurti su favorite JAV komanda. Pirmoji, antroji arba trečioji vieta garantuotų kiek silpnesnius varžovus.

Žiūrint į pastarųjų metų istoriją, lietuviams galbūt kiek palankesni yra serbai, kuriuos pastaruoju metu pavykdavo įveikti

Vis dėlto, žvelgiant į A grupę, akivaizdu, kad silpnų priešininkų ten nebus. Galbūt iš stipriausiųjų ketverto kiek silpnesni atrodo australai, tačiau ir jiems lietuviai pastaruoju metu dažniau pralaimi. Likę kandidatai – serbai ar prancūzai – taip pat jokiu būdu nežada lengvo vakaro. Žiūrint į pastarųjų metų istoriją, lietuviams galbūt kiek palankesni yra serbai, kuriuos pastaruoju metu pavykdavo įveikti – kad ir pernai Europos čempionato pusfinalyje. Tačiau esminio skirtumo tarp šių varžovų tikrai nėra. Todėl pirminis Lietuvos rinktinės tikslas yra patekti tarp trijų stipriausiųjų grupės komandų, o jau vėliau galvoti, kaip žūtbūt peržengti ketvirtfinalio barjerą. Po jo medaliai, kurių kiekvienas lietuvis laukia 16 metų, jau beveik ranka pasiekiami.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA