Daugelyje Lietuvos poliklinikų trūkstant medikų, šeimos gydytojai priima gerokai daugiau pacientų, nei yra nustačiusi Sveikatos apsaugos ministerija.

Pavyzdžiui, Vilniaus centro poliklinikoje daugiausiai pas šeimos gydytoją yra prisirašę 2300 pacientų, o, tarkime, Šeškinės poliklinikoje – 1700, nors pagal patvirtinas normas gali būti 1550. Ligonių srautai pas mažiausiai pacientų turinčius gydytojus nedaug mažesni: jie turi po maždaug 1000–1400 pacientų.
Tad norėdami išvengti eilių, ieškodami geresnės paslaugų kokybės pacientai migruoja iš vienos gydymo įstaigos į kitą. Štai iš Vilniaus Šeškinės poliklinikos per mėnesį pabėga apie 400 pacientų ir tiek pat prisirašo naujų. Iš Centro poliklinikos šiais metais išėjo 136, o atėjo – 1011 pacientų. Centro poliklinikos direktoriaus Kęstučio Štaro žiniomis, didžiausia migracija vyksta iš Antakalnio, Karoliniškių ir kitų sostinės rajonuose įsikūrusių poliklinikų.
„Dažniausiai žmonės pereina į privačias gydymo įstaigas, tačiau vėliau tie patys ir grįžta. Mat pamato, kad ten nėra tokių diagnostikos galimybių kaip poliklinikose“, – atskleidžia Šeškinės poliklinikos direktorius Jonas Kairys.
K.Štaras nurodo dar vieną priežastį: „Daugelyje privačių centrų, kuriuose teikiamos pirminės sveikatos priežiūros paslaugos, tenka mokėti metinį mokestį (nuo 300 iki 1000 Lt), net jei žmogus ir nesikreipė į medikus. Tai paskatina žmones grįžti į poliklinikas.“
Medicinos centrų tinklo „Medea“, kuriam priklauso klinikos daugelyje Lietuvos miestų, direktorė Jūratė Dambravienė sako, kad Biržuose, Šakiuose teko net atsisakyti kardiologo ir neurologo paslaugų, nes smarkiai sumažėjo pacientų, galinčių iš savo kišenės susimokėti už gydymą.