"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Pabėgėlių srautas į Makedoniją suvaldytas: ši šalis nusitiesė dvigubą spygliuotos vielos tvorą palei sieną su Graikija ir dabar per kontrolės punktą įsileidžia iki šimto Sirijos ir Irako pabėgėlių per dieną.

Dėl to labiausiai džiūgauja Serbija: pabėgėlių, anksčiau plūdusių iš Ma­ke­do­ni­jos, srautas į jos teritoriją sumažėjo de­šimtimis kartų.

Situaciją šiuo požiūriu kontroliuoja ir Aus­trija: šalis įvedė pabėgėlių priėmimo limitą ir dienai (80), ir metams (37 500). Tvarką su­griežtino ir Slovėnija bei Kroatija: jos į savo „aptvarus“ kasdien įsileidžia ne daugiau kaip po 580 pabėgėlių.

Net per vietos rinkimus pamokyta Vokie­ti­jos kanclerė Angela Merkel pritarė, kad toks individualistinis valstybių požiūris, nors ir laikinas, kol kas pasiteisina. Ir pagyrė Balkanų valstybių sprendimą uždaryti savo sienas, taip sustabdant į šiaurę keliaujančių migrantų srautą.

„Po manęs nors ir tvanas“

Graikijoje vaizdas kur kas liūdnesnis. Pa­bė­gėliai plūsta į Graikiją, nes Makedonija atsitvėrė siena nuo Graikijos, o Graikija nuo Turkijos – ne (jau vien todėl, kad jūrinę sieną įrengti kur kas kebliau negu „paprastą“ žemyninę), ir įs­trin­ga Graikijoje. Vien šį vasarį į Graikijos sa­las per Egėjo jūrą iš Turkijos at­plau­kė 56 335 žmonės. Iš įvairių Graikijos salų jie keltais ga­be­nami į Pirėjo uostą, o čia tiesiog paliekami. Tad pabėgėliai kuriasi tiesiog atvirame ore, pa­lei patvorius. Jie ir jų mažamečiai vaikai, ku­rie dabar sudaro apie 40 proc. viso pabėgėlių srauto, gyvena antisanitarinėmis są­lygomis, jiems reikia vandens, maisto ir šiltų drabužių.

ES duomenimis, Pirėjo uoste dabar glaudžia­si apie 12 tūkst. pabėgėlių, taigi Graikija ta­­po „butelio kakleliu“. O jeigu Atėnai iki kovo vi­durio nesugebėsią suvaldyti iš Turkijos at­vyks­tančių migrantų antplūdžio, į pagalbą Ma­kedonijai, taip pat Bulgarijai, saugantis bėgančiųjų iš Graikijos, žada stoti Vengrija, Lenkija, Slovakija ir Čekija.

Nors Vokietija tokius veiksmus vis dar kritikuoja (tiesa, po vietos rinkimų – kur kas tyliau), Austrija savojo kurso laikosi kietai, į kritiką at­sakydama kritika. Antai Austrijos federalinis kancleris socialdemokratas Werneris Fayma­nnas kritikams primena, kad Austrija praėjusiais metais priėmė 90 tūkst. politinio prieglobs­čio ieškotojų, taigi, skaičiuojant vienam šalies gyventojui, – daugiau nei Vokietija. Jei tokios pačios proporcijos būtų išlaikytos visoje Eu­ro­poje, prieglobstis per metus būtų suteiktas dviem milijonams pabėgėlių.

„Kita problema – kad Graikija veikė tarsi kelionių biuras: iki šiol ji nei rimčiau stengėsi apsaugoti savo sienas, nei rūpinosi dorai regis­truoti migrantus“, – Graikiją kaltina Austrijos kancleris.

Iš tiesų atrodo, jog apie tai, kas vyksta Grai­kijoje, visi viską žino: stebėtojams akivaizdu, kad Graikijoje veikia korupciniai, nusikalstami ryšiai. Bet niekam, net ES pasienio apsaugos organizacijai „Frontex“, nekyla minčių, kaip tuos ryšius nutraukti, nors šios organizacijos atstovai tvirtina savo akimis matę, kaip žmonės atvirai, su vietos valdžios palaiminimu, sodinami į laivus ir siunčiami tolyn.

Savo ruožtu Graikija dėl visų bėdų kaltina Europą. Esą dar praėjusių metų balandį Graikijoje buvo nutarta steigti pabėgėlių registracijos centrus, tačiau reikalas tik dabar pradeda judėti. O dėl kelionių biuro paslaugų Graikija kaltina Turkiją – esą būtent ji ne tik nestabdo pa­­­­bėgėlių srauto, bet dar ir jį skatina. Tur­­­kai atšauna, kad jiems niekas nemoka už pabėgėlių stovyklų išlaikymą, ir rei­kalauja iš Europos pinigų.

A.Merkel pasiduoda – sutinka, kad šiuo atveju galima pabūti „turgaus bo­ba“ ir pasiderėti su Turkija bei Graikija, jeigu tai padės rasti ilgalaikį sprendimo būdą. Tokios derybos naudingos visiems.

Rugsėjo mėnesį Graikijoje būdavo regis­truojama tik 5 proc., dabar – apie 70 proc. migrantų.

Vokietijai reikia, kad Graikija efektyviau vykdytų užduotį nustatyti, kurie prieglobsčio prašytojai turi teisę atvykti į Eu­ropos Sąjungą, o kurie turi būti deportuoti. Grai­kijai reikia Vokietijos palaikymo, kad iš atstumtosios galėtų vėl tapti finansiškai veiksnia ir ES fondais naudotis galinčia valstybe. Ži­noma, kas galėtų paneigti, kad Graikija sutirština spalvas siekdama gauti daugiau ES lėšų, negu jai reikia, – tokių istorijų yra buvusi ne viena. Tačiau Vo­kie­tija šiuo atveju atspalvius skiria labai prastai ir į bendradarbiavimą su Graikija, taip pat ir Tur­kija, žvelgia pro rožinius akinius.

„Rugsėjo mėnesį Graikijoje būdavo regis­truojama tik 5 proc., dabar – apie 70 proc. migrantų. Į Graikiją nugabenta technika, reikalinga greitam ir užtikrintam pabėgėlių registravimui. Susitarta, kad sieną tarp Turkijos ir Grai­kijos saugos NATO kariniai laivai“, – pažanga žavisi ES Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Elmaras Brokas.

Kita vertus, net išsprendus Graikijos ir Tur­kijos problemą pabėgėliai vis tiek niekur nedingsta. Aliarmo mygtuką spaudžia Italija, į kurią, rinkdamiesi ilgesnį, pavojingesnį ir brangesnį kelią per Albaniją, plūsta vis daugiau pa­bėgėlių, ypač iš „nepageidaujamų“ šalių – Af­ganistano, Šiaurės Afrikos ir kitų.

Eurobiurokratai rėkia, kad vieną butelio kak­­liuką bemat pakeistų kitas. Uždarius kelius Pietuose, atsiveria nauji takeliai Šiaurėje.

„Vienašališki sprendimai be išankstinio koordinavimo, kad ir kokie suprantami būtų nacionaliniame kontekste, iš tikrųjų daro žalą Europos solidarumo dvasiai“, – pabrėžia Eu­ropos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Do­naldas Tuskas.

Taigi ką daryti? Siūlymų Europoje skamba visokiausių, nuo utopinių iki ultraradikalių.

Pabėgėlių krizės akivaizdoje Europai skylant į vienašališkų ir bendrų europinių sprendimų palaikymo stovyklas, vienoje pusėje rikiuojasi tokie kaip Austrijos kancleris W.Fay­ma­nnas su visais Balkanais užnugaryje, kitoje – „tuskistai“ ir „merkelistai“.

Pavyzdžiui, W.Faymannas nepatenkintiems vokiečiams siūlo elgtis taip pat – irgi nusistatyti dienos kvotas, o pabėgėlius pasiimti ne iš „tran­zitinių“ šalių, bet tiesiai iš Graikijos, Tur­kijos ar Jordanijos. „Arba galima pabėgėliams iš­duoti tranzito sartifikatus, tuomet Austrija jiems leis kirsti savo šalies teritoriją“, – aiškina W.Faymannas.

Pasiūlymų yra ir įdomesnių. Kiti Europos po­­litikai siūlo dar pigesnę išeitį – ne paramą pabėgėliams svetur, o paprasčiausią atgrasymo kam­paniją: ragina mėginti atbaidyti bent jau eko­nominius migrantus, gąsdinant juos Eu­ro­poje laukiančiais sunkumais.

„Noriu kreiptis į visus neteisėtus ekonominius migrantus, kad ir iš kur būtumėte: nevykite į Europą. Netikėkite žmonių kontrabandininkais. Nerizikuokite savo gyvybe ir savo pinigais. Visa tai bergždžia“, – neseniai pareiškė EVT pirmininkas D.Tuskas, kuriam, kaip ir daugeliui kitų, skaičiai kelia šiurpą: į Bendriją per praėjusius metus atvyko 1,2 mln. prieglobsčio ieškotojų, bėgančių ne tik nuo karo Sirijoje, bet ir nuo neramumų bei ekonominių sunkumų Artimuosiuose Rytuose, Azijoje, Afrikoje.

Kuris sprendimas geriausias?

Briuselio siūlymas – Europos Sąjungai centralizuoti prieglobsčio suteikimo prašymų nagrinėjimą. Europos Komisija šį siūlymą pateiks kaip dalį radikalaus pabėgėlių politikos pertvarkymo plano, kuris buvo paskelbtas per ES viršūnių susitikimą kovo 17 dieną.

Reformų juodraštis liudija, kad at­sakomybė už visus prašymus suteikti prieglobstį gali būti perkelta Eu­ropos prieglobsčio paramos biurui, nes pagal šiuo metu galiojančias taisykles prieglobsčio ieškotojai privalo pateikti prašymus pirmoje ES valstybėje, į kurią atvyksta. Žinoma, kitas klausimas, kad atvykėliai net ir šios taisyklės praktiškai nesilaiko, juo la­biau kad praėjusiais me­tais Vokietijos kanclerė A.Merkel nu­sprendė, esą ši taisyklė gali turėti įvai­r­ių išimčių, sudarydama prielaidas atsirasti naujajai pabėgėlių kvotų sistemai. Bet ir ši dorai neveikia: nors kai kurios valstybės pabėgėlius pagal sąrašus priima labai uoliai, kitos tokios prie­volės purtosi ar net rengia šiuo klausimu re­ferendumus, pavyzdžiui, Vengrija.

Kaip užtikrinti, kad pradėtų veikti naujoji tvarka, pagal kurią pabėgėlius į vieną ar kitą Europos valstybę nukreiptų ar atgal išsiųstų Europos prieglobsčio paramos biuras, Europos lyderiai turės gerai pasukti galvą. Viena aišku: europiečių užuojauta pabėgėliams atvirkščiai proporcinga tų pabėgėlių kiekiui.

Austrijos užsienio reikalų ministras Se­bas­tia­nas Kurzas didelės užuojautos pabėgėliams prisipažįsta irgi nebejaučiantis. Interviu dienraščiui „Süddeutsche Zeitung“ apie pabėgėlius jis pareiškė, kad kuo greičiau jie bus sustabdyti Graikijoje, tuo greičiau bus nutrauktas nesiliaujantis srautas. Nes juk pabėgėliai leidžiasi į kelią ne tam, kad gyventų Lesbo pabėgėlių stovykloje, o tikėdamiesi įsikraustyti į butą Ber­lyne. Šis kelias jiems privalo būti užkirstas – nie­kas neturi teisės pasirinkti, kurioje Ben­dri­jos šalyje ieškos politinio prieglobsčio.