Ekonominio pakilimo metais Europos ekonomistus šiurpinome plikbajoriškais makroekonominiais rodikliais: atlyginimai pas mus kilo kur kas sparčiau, nei didėjo darbo našumas. Rodos, krizė turėjo padaryti galą tokiai ekonominei nesąmonei, o Lietuvos tarptautinį įvaizdį neblogai pagerinęs nuožmus diržų veržimasis – nusverti svarstykles mūsų darbinio produktyvumo naudai. Tačiau neseniai statistikų pateikti galutiniai praėjusių metų rezultatai ir vėl nedžiuginantys: darbo užmokestis visame ūkyje per metus sumažėjo 4,6 proc., o darbo našumas smuko 7–9 proc. (priklausomai nuo vertinimo kriterijų).

Galima suprasti verslininkų nenorą sunkmečiu investuoti į darbo našumą didinančias technologijas – tam stinga ir lėšų, ir tikėjimo ateitimi. Kaip juokavo vienas “Veido” kalbintas verslininkas, ekonominio kilimo metais tobulinti technologijų nėra reikalo, o per krizę – nėra pinigų ir laiko, nes visos jėgos išeikvojamos stengiantis bent jau nenuskęsti. Vilties nežadina ir Vyriausybė, per pastaruosius metus realiai nė kiek nepagerinusi verslo aplinkos, neskatinusi nacionalinių investicijų į pramonę ir palankiomis išimtimis viliojanti tik užsienio investuotojus.

Tačiau kol Lietuvoje vyrauja tokios nuostatos, tarptautinė aplinka vietoje nestovi. Jau ir iki krizės mes per tą patį laiką pagamindavome tik kiek daugiau nei pusę to, ką sugeba Vakarų europiečiai. Darbo našumas kai kuriose šalyse didėjo net ir sunkmečiu (JAV, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Portugalijoje), o kai kur bent jau išliko beveik arba visiškai nepakitęs (Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje). Tai reiškia, kad dėl savo didelio nuosmukio mes, taip pat Latvija ir Rumunija, tapome dar mažiau konkurencingi reiklioje Europos darbo rinkoje.

Įvertinus visas šias aplinkybes telieka konstatuoti: net ir žiauriausiu pavidalu mums smogusi krizė nedaug ko išmokė. Tiek Vyriausybė, tiek verslas sunkmetį stengiasi kaip nors pragyventi, tačiau jam pasibaigus pažangos ir progreso Lietuvos ūkyje bus dar mažiau nei prieš kelerius metus.

Našiausi – eksportuotojai

Labiausiai darbo našumo rodiklius per praėjusius metus pabloginusios Lietuvos ūkio šakos – kasyba ir karjerų eksploatavimas, statyba, finansinis tarpininkavimas, žemės ūkis bei didmeninė ir mažmeninė prekyba. Visų jų, išskyrus žemės ūkio, efektyviai sukuriamos produkcijos nuosmukį galima lengvai paaiškinti: tai labiausiai krizės paveiktos ūkio šakos, kuriose nors per galvą verskis – šiuo metu vis tiek labai gerų rezultatų nepasieksi.

O štai žemės ūkis ekspertus nemaloniai nustebino: tai viena iš nedaugelio sričių, kurios pažangai net ir sunkmečiu skiriamos milžiniškos lėšos – tiek iš ES fondų, tiek iš nacionalinio biudžeto. Net ir įvertinus klimato įtaką žemės ūkio gamybos efektyvumui, rezultatai Lietuvoje turėtų būti geresni. “Išvada gali būti tik viena: ES parama pas mus panaudojama neefektyviai. Ji paimama, o rezultatas neatitinka investuotų lėšų”, – sako “DnB Nord” banko vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka.

Jos pastebėjimu, darbo našumas pernai padidėjo tik tose srityse, kurioms neprireikė investicijų į technologijas, užteko tik efektyviau panaudoti žmogiškuosius išteklius. Labiausiai ūgtelėjo viešbučių ir restoranų verslas. “Krizė šiai ūkio šakai smogė pirmiausia. Teko atleisti labai daug žmonių, o paslaugų kokybės juk bloginti nebuvo galima”, – aiškina ekonomistė. Panašiai teko suktis ir darbo našumo rezultatus pagerinusiems nekilnojamojo turto pardavėjams, švietimo srities darbuotojams. Nežymiai rezultatai suprastėjo ir transporto srityje – ten darbuotojų šienapjūtė irgi buvo negailestinga, o likusiems tenka dirbti už du.

“Dabar jiems sunku, bet jei gerėjant situacijai vėl nebus atleistos vadžios, tokie verslai bus gerokai efektyvesni, nei rimtų pokyčių išvengusios sritys”, – prognozuoja ekspertė.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad labai gerus darbo našumo rezultatus tradiciškai rodo tos sritys, kuriose daugiausiai investuojama į gamybos modernizavimą. Lietuvoje tai yra naftos perdirbimo, chemijos pramonė – sritys, kurios labai daug eksportuoja ir dėl to neišvengiamai tobulina gamybos procesą bei savo produktus.

Eksporto rinkos neleido apsnūsti ir nuo jų nemenkai priklausančiai Lietuvos maisto pramonei.

Pavyzdžiui, 48 proc. produkcijos užsienyje parduodanti “Biovelos” grupė, nepaisydama per krizę maždaug 20 proc. sumenkusio pardavimo, neseniai baigė montuoti naują šaltai rūkytų mėsos gaminių apdirbimo cechą. “Darbą, kurį anksčiau padarydavo 60 žmonių, dabar alieka tik šeši – štai jums ir dešimt kartų padidėjęs našumas”, – pavyzdį pateikia grupės generalinis direktorius Virginijus Kantauskas. Neseniai sumontuotos ir naujos šašlykų, dešrų gaminimo linijos. Tiesa, tolesnių investicijų planai kol kas pristabdomi. “Pabaigėme tai, ką buvome suplanavę anksčiau, o apie kitas naujoves galvosime tik tada, kai pradės atsigauti prekyba”, – aiškina vadovas.

Tuo tarpu 70 proc. savo produkcijos eksportuojanti įmonė “Kraft Foods Lietuva” į gamybos pajėgumų tobulinimą investuos ir šiemet. “Ruošiamės išleisti naujus produktus, taigi montuoti ir naujus gamybinius pajėgumus”, – sako korporacinių reikalų skyriaus projektų vadovas Marius Giržadas. Pasak jo, plėtrą net ir sunkmečiu planuoti leidžia ankstesnės nepertraukiamos investicijos į naujų, eksporto rinkoms tinkamų produktų gamybą.

Kalta ir Vyriausybė, ir verslininkai

Verslo konsultacinės kompanijos “TOC sprendimai” vadovas Nerius Jasinavičius mano, kad dauguma Lietuvos verslininkų nežino, kaip padidinti įmonės efektyvumą. “Pas mus vis dar gaji kultūra, kad reikalus galima sutvarkyti pasitelkus lobizmą, politinius ryšius, o ne ieškant būdų, kaip padidinti savo verslo konkurencingumą. Deja, ir krizė nedaug ką pakeitė”, – pastebi jis.

J.Rojakos nuomone, ryžtis investuoti į papildomus pajėgumus per krizę protinga tik tada, jei gali pagrįstai tikėtis didesnės grąžos. “Deja, Lietuvoje taip optimistiškai galvoti neišeina”, – apgailestauja ekonomistė.

N.Jasinavičius sako, kad ir Vyriausybė per krizę nesublizgėjo. “Dabar palikusi verslą vieną kapstytis su savo bėdomis, vėliau galės tik stebėtis, kodėl surenkama vis mažiau mokesčių”, – prognozuoja konsultantas. Be to, nuolatinis mokesčių kaitaliojimas, net jei jie tiesiogiai nesusiję su investicijomis į gamybos efektyvumo didinimą, paprasčiausiai didina nerimą ir atmuša norą kišti pinigus į produktų kokybės gerinimą.

J.Rojaka skaičiuoja, kad pernai net 50 proc. sumažėjo gamybos įrenginių importas į Lietuvą. “O kaip be naujų įrenginių sukurti geresnę pridėtinę vertę”, – stebisi ekonomistė. Pagal vietines investicijas į kapitalą Lietuva gerokai atsilieka ne tik nuo Vakarų šalių – mus jau gerokai lenkia ir Estija, ir Latvija.

Pasak ekonomistės, gerai, kad Lietuvos Vyriausybė skiria daug dėmesio užsienio investicijoms pritraukti, tačiau ji visiškai pamiršo vietinius verslininkus, kurie, be valdžios paramos, dabar turi labai mažai galimybių didinti gamybos efektyvumą.