Sunku suprasti kodėl, bet Lietuvoje vis daugiau susipriešinimo, nemeilės, netgi neapykantos. Nors priežasčių tam, regis, ir nėra, bet pagarbos tarp žmonių vis mažiau, o piktavališkumo ir paniekos – kaskart daugiau. Daugėja žmonių, kurie vieni į kitus žiūri kaip vilkai, ir kuriems nieko nebėra švento.
Dar prieš 20 metų nieko panašaus tikrai nebuvo. Taip, susvetimėjimo – pasitaikė, bet tokio nihilizmo – tikrai ne. Labiausiai kelia nerą tai, kad pastaruoju metu viešojoje erdvėje, ir ypač internete, visaip kaltinami ir koneveikiami ne šiaip pavieniai asmenys (kartais to ir nusipelnantys), o ištisos profesinės grupės, socialiniai sluoksniai. Jei jau politikai – tai visi vagys, jei medikai – tai būtinai kyšininkai, jei verslininkai – tai neabejotinai išnaudotojai, jei valdininkai, tai tikrai siurbėlės, jei žurnalistai – tai “tūpi” arba net žurnalisto vardo nebenusipelnantys – tiesiog “žurnaliūgos”, jei prokurorai, – tai pedofilai, jei policininkai – tai korumpai arba šiaip veltėdžiai, jei prekybininkai – tai plėšikai, jei energetikai – tai gobšiai, jei kunigai – tai sutanoti verteivos ir pan. Tokios “klišės” Lietuvoje įsivyravo per keletą metų. Ir nebandyk aiškinti, kad yra kitaip, kad visose šiose profesinėse grupėse yra daugybė padorių, išmintingų, profesionalių žmonių, ir kad jie sudaro didžiumą, bent jau ne mažumą.
Liūdniausia, kad ilgainiui mažėja pagarbos įvairių profesijų žmonėms, – nesvarbu, ar tai būtų medikas, ar vaistininkas, ar kunigas, ar verslininkas. Tai nėra sveikos visuomenės bruožas. Dėl to taip daug žmonių Lietuvoje jaučiasi nejaukiai, nevertinami, tvirtina, kad Lietuvoje tvyro pesimizmas. Tarkime, medikas dirba Lietuvoje, ir čia jis neigiamų emocijų patiria gerokai daugiau nei teigiamų. Ir tas pats medikas lygiai taip pat dirba Norvegijoje, ir ten jis gerbiamas, vertinamas, ten jis ima didžiuotis savimi, savo darbais, ten jis ima džiaugtis, ten jam norisi ir kitus pagirti. O kiek žmonių, jaučiančių savo vertę ir giriančių kitus, regime Lietuvoje? Nykstamai mažai. Nesvarbu, kad Marijonas Mikutavičius dainuoja: “Pagirkime vieni kitus, juk taip daryti šitaip lengva.” Lietuvoje šitai daryti labai sunku. Sunku pas mus ir didžiuotis savo tauta, ir mylėti savo kraštą. Daug lengviau internete parašyti, kad visi “durniai”.
Kažkaip išsiklaipė mūsų šalyje vertybės, išbyrėjo orientyrai ir atspirties taškai. Daugėja žmonių, kurie nesupranta, kas yra normalu, o kas ne, ko reikia siekti, kaip reikia mylėti, kaip dirbti. Tokie žmonės galėtų bent retkarčiais patylėti ir pasiklausyti autoritetingų žmonių išminties. Ir vietoj nuolatinio neigimo ar piktžodžiavimo pamėginti nors retkarčiais kitam parodyti meilę, pagarbą, nors kiek daugiau žmogiškumo.