Taip pavadintą satyrą XVI a. pradžioje parašęs Erazmas Roterdamietis ir šiandien Lietuvoje yra aktualus. Viduramžių filosofo išaukštinta jos didenybė Kvailybė šiandien užima dominuojančią padėtį mūsų viešajame gyvenime. Kodėl lankstomės tiems, kuriems nederėtų rodyti jokios pagarbos, kodėl apakinti aistringos kovos prieš savo valstybę ir Konstituciją, pakliuvę į nuobodžią rutiną ir bukaprotišką masinę kultūrą piliečiai regi iškreiptus dalykus, o ne tokius, kokie jie yra iš tikrųjų? Klasiko filosofinė kova prieš ezoterinę sofistiką ir mums galėtų padėti geriau suprasti, kodėl šiandien pasiduodame Kvailybės įtakai.

Jau nebesolidu skųstis, kad esame jauna valstybė, todėl populizmo grimasos yra dėsningas ir logiškas mūsų kasdienybės reiškinys. 22 valstybės gyvenimo metai jau turėjo suformuoti politinę klasę, kuri yra patyrusi ir patikrinta, turinti mus apsaugoti nuo klystkelių ir atsakingai vesti valstybę progreso keliu. Jei tokios politinės klasės nesukūrėme, o viešajame gyvenime dominuoja lunatikai, jau trečiąjį dešimtmetį žadantys įvesti kažkokius mistinius tvarką ir teisingumą, per 1, 11 ar 111 dienų sutvarkyti tai, ko nesugebėjome padaryti per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, ar išgaudyti didžiausius mūsų visų negerovių „kaltininkus“ pedofilus, turime kaltinti tik patys save ir bandyti susivokti, kaip išsikapstyti iš pamažu viską apimančios miglos.

Kas yra tas „Drąsos kelias“? Jei imtume sąraše esantį kiekvieną asmenį atskirai, rastume priežastį, kodėl jis yra šios partijos sąraše. Ir kodėl tas sąrašas toks trumpas. Šie asmenys tikrai turi pagrįstą norą dalyvauti Lietuvos politikoje. Bet šiems asmenims netinka jokia kita partija. Priežastis paprasta: senosiose partijose pirmojo dešimtuko rinkimų sąrašas yra užimtas, o „Drąsos kelio“ asmenys save mato tik kaip Nr. 1. Tam ir reikia naujos partijos. Ir visai nesvarbu, prieš ką ji kovoja, – prieš pedofilus ar zoofilus, prieš blogą orą ar pasaulinę ekonominę krizę. Svarbu, kad atsiranda galimybė dalyvauti valdžios postų dalybose. Klasikas satyroje tvirtina: „Kartais kvailiu apsimesti yra didžiai išmintinga.“ Nėra jokios abejonės, jog „Drąsos kelio“ personalijos gerai suvokia, kad valstybėje kuria suirutę ir sumaištį, bet negali atsispirti savo puikybei pasipuikuoti viešojoje erdvėje. Jie pasirinko būtent tokį savo kelią į valdžios olimpą.

Kuo viešojoje erdvėje bus daugiau mistikos, tuo turėsime daugiau ir gelbėtojų. Per visų laikų sunkmečius visada padaugėdavo tikinčiųjų horoskopais, bobučių burtų galia, kosminėmis energijomis. Ir mums tai būdinga.

Reikia kuo greičiau baigti statyti nacionalinį stadioną, jame tauta galėtų išsirėkti ir išsidūkti, o dar jei gero futbolo būtų, tai tiek N.Venckienės, tiek R.Pakso, tiek V.Uspaskicho auditorija smarkiai sumažėtų. Stadione galima ir rėkti, ir gerti alų, ir spjaudytis. O mums tai labai tinka. Išsirėkę ir lengvai apsisvaiginę lietuviai būtų daug blaivesni, nei apdujinti įvairių sąmokslo teorijų ar lengvų valstybės sutvarkymo scenarijų, kuriuos propaguoja populistai R.Paksas, V.Uspaskichas ir N.Venckienė.

Paramos Kvailybei akcijoje ypač aktyvūs žurnalistai. Kartais valingai, bet dažnai ir nevalingai. Dažnai nesuvokdami, kad tiek R.Paksas, tiek V.Uspaskichas, tiek kiti populistai yra tobuli demagogai ir nemažai daliai visuomenės atrodo labai charizmatiškos asmenybės, visuomenei atlieka meškos paslaugą juos populiarindami ir leisdami plačiai paskleisti kiekvieną jų kartojamą kvailystę. Nei tinkamai pasirengę, nei gerai pagalvoję, kaip atrems šių populistų lozungus ir tuščias frazes, juos noriai kviečia į TV ar radijo laidas, ima interviu ar net skelbia jų klapčiukų parašytus tekstus, taip suteikdami jos didenybei Kvailybei plačią aikštę pasisakyti prieš šimtatūkstantines auditorijas ir pamiršdami pateikti būtinus klausimus apie jų nuodėmes ir „nuveiktus darbus“ Lietuvos valstybei.

Belieka tik apgailestauti, kad paviršutiniškai į savo profesiją ir politikos kritiką bei analizę žiūrintys kolegos, užuot sugebėję tinkamai atskleisti populistų pavojų žmonėms ir valstybei, dažnai juos padaro tikraisiais herojais. Populistams suteikdami tokį patį eterio laiką ar laikraščio plotą kaip ir rimtiems, solidiems, daug ką savo veikla jau sugebėjusiems įrodyti, ne tik kompromituoja politiką, bet ir daužo žurnalisto profesiją. Taip mūsų profesija tarnauja ne visuomenės gėriui, bet mūsų valstybės naikinimui. Neturintys tinkamo vidinio nusistatymo ir suvokimo, populistus populiarinantys žurnalistai neturėtų dominuoti Lietuvos žiniasklaidoje. O nacionaliniame radijuje ar televizijoje jų apskritai neturėtų būti.

Vis dėlto didžiausią atsakomybę už jos didenybės Kvailybės klestėjimą Lietuvos valstybėje turi prisiimti tradiciniai mūsų politikai. Dėl to kaltas jų veikimo būdas ir darbo rezultatai, kuriais nėra patenkinti piliečiai, jų nenoras rasti laiko ir tinkamų būdų įtikinti piliečius, kad valstybės statymo darbas yra sudėtingas bei sunkus, todėl reikalaujantis didelio pasirengimo ir kruopštumo, kad nepagrįstų lūkesčių kūrimas anksčiau ar vėliau atsisuks prieš mus pačius, įklampindamas į dideles skolas ir ateities nepriteklius, bei užtrauks ateities kartų, priverstų mokėti mūsų skolas, pasmerkimą.

Kuo skiriasi „Drąsos kelio“ tikėjimas nuo konservatorių tikėjimo, kad galime pastatyti atominę elektrinę už milijardus, kurių neturime, su kaimynais, kurie nėra A.Kubiliaus ir jo bendražygių bažnyčios parapijiečiai?

Kam dar turime būti dėkingi už jos didenybės Kvailybės įsivyravimą mūsų gyvenime? Žinoma, labiausiai turime būti dėkingi patys sau. Renkame ne tuos, kurie yra ką nors šiame gyvenime nuveikę, savo darbais ir poelgiais nusipelnę pagarbos ir pasitikėjimo, o tuos, kurie ypač myli ir garbina Kvailybę – yra tušti rėksniai ir geresnio gyvenimo žadėtojai, nors dažnai to gero ir oraus gyvenimo nesugeba susikurti net patys sau.

Tai duokime kelia Kvailybei. Ji – ir mūsų maitintoja, ir mūsų viltis, kad visų problemų sprendimas yra antgamtinių jėgų galioje, o mes patys esame tik eiliniai Kvailybės garbintojai.