Vargu ar kam nors iš mūsų pavyksta puikiai susivaldyti ir nepradėti beprasmių ginčų su vaikais (ir ne tik su jais) arba niekada nepakelti balso. Dažnai karščiuojamės, nors greičiausiai jau iš anksto žinome, kad šaukimas nieko gero neduos, negana to, nuotaika ir nervai visiems bus ilgam sugadinti…

Ką pataria pasakų išminčiai

Norėdami nutraukti beprasmį ginčą, kartais sakome: “Kuris protingesnis, lai nutyla pirmas!” Juk visi žinome, kad norint baigti barnius kažkuris vienas jų dalyvis privalo pirmas nutilti, atsisakyti tęsti konfliktą. Kitos išeities nėra!

Galbūt dažnas mūsų iš pasakų prisimena tokią istoriją. Nuolat besikivirčijančios poros moteriškei išminčius patarė prasidėjus rietenoms gurkštelėti vandens ir mintyse sukalbėti maldą. Kam vanduo – aišku: jo į burną prisisėmus vargu ar pavyktų kalbėti, o malda padeda negirdėti ir nekreipti dėmesio į tuos skaudžius dalykus, kuriuos įsiliepsnojus konfliktui kita pusė (ypač paaugliai!) žeria nė negalvodama.

Taigi liaudies išmintis labai paprasta, o jos veiksmingumą nesunku paaiškinti pasitelkus visai elementarias žinias apie žmonių tarpusavio santykius.

Kada priešinimasis garantuotas

Šiuos patarimus vertėtų paaiškinti ir vaikui (ypač paaugliui) – juk ir jam greičiausiai būna negera, kai barniai su tėvais niekaip nesibaigia.

• Jei norite išvengti skandalų ir ginčų, visų pirma būtina sąmoningai (!) atsisakyti rietenų. Tai turi tapti viso jūsų elgesio tvirta ir bekompromise nuostata.

• Kad šį atsisakymą tvirtai įsikaltumėte į galvą, turite suvokti: ginčijantis ir rėkiant niekas niekada niekam nieko negali įrodyti. (Tokiais atvejais visos pagalvojame apie savo savarankiškėjančius vaikus: “Argi jam ką nors įrodysi?”). Tai patartina kiekvienam konflikto dalyviui (tiek suaugusiam, tiek ne visai), nes neigiamas emocinis poveikis užkerta kelią gebėjimui išgirsti, sutikti, atkreipti dėmesį, suprasti. Kitaip sakant, jis blokuoja mintis. Taigi nėra net ko bandyti kažką įrodyti – kita pusė visiškai įsijautusi į visa neigiantį priešinimąsi.

Lengviau pačiai užsičiaupti, nei…

• Jeigu jau taip atsitiko, kad net nepastebėjote, kaip įsivėlėte į beprasmį ginčą su vaiku, svarbiausia – atminkite, kad turite nutilti! Reikalauti to ne iš vaiko užsičiaupkti ar baigti, bet ir iš savęs. Daug lengviau pačiam užsičiaupti, nei užčiaupti kitą.

• Tylėjimas suteikia galimybę pasitraukti iš ginčo ir taip jį baigti. Tai juk paprasta: konfliktui ar skandalui kilti reikia dviejų pusių dalyvavimo, o jei viena dingo – su kuo rietis?

• Jei nei jūs, nei vaikas nebūsite linkę nutraukti skandalo, abi puses labai greitai apims neigiamų emocijų banga. Įtampa didės didžiuliu pagreičiu. Tokio “dialogo” metu abiejų pusių reakcija tik pils alyvos į ugnį. Psichologai vienu balsu tvirtina, kad vieno žmogaus neigiamų emocijų pliūpsnis niekada negali sumažinti tokio pat kito konflikto dalyvio nusiteikimo – jie tik kursto vienas kitą. Kad rietenų laužas užgestų, būtina atsikratyti to, kas jį kursto. Todėl kažkam ir reikia nutilti.

• Tylėjimas neturi skaudinti arįžeisti vaiko. Jeigu jis yra pašaipus, jame girdėti patyčios, piktdžiugos ar iššūkio gaidelė, tai gali vaiką paveikti kaip raudona skraistė bulių. Kad skandalas baigtųsi, tylėjimu būtina ignoruoti patį ginčo faktą bei neigiamų emocijų kupiną atžalos susinervinimą. Be to, reikėtų elgtis taip, tarsi nieko neįvyko!

• Turite iš paskutiniųjų vengti žodžių, kuriais pabrėžiate vaiko neigiamas emocijas (“Ko čia nerviniesi, ko siunti, kam tos isterijos?”), nes tai tik dar labiau siutina.

Vaikai perima mūsų požiūrį į ginčus

• Rietenas galima nutraukti ramiai išėjus iš kambario. Tačiau jei trenksite durimis ar prieš pasitraukdama mestelėsite įžeidžiamą frazę, norėdama, kad vis tiek būtų jūsų viršus, galite tik sukelti baisaus pykčio ataką, kuriai negavus iškrovos konflikto padariniai bus dar bjauresni.

• Jei jūs nutilote, o paauglys linkęs jūsų pasitraukimą iš konflikto laikyti kapituliacija, geriau nė neįtikinėti jo, kad yra kitaip. Išlikite rami, kol jis atvės. Atminkite, kad pasitraukusiojo iš ginčo elgesys turi visiškai nežeisti ir nežeminti kitos pusės, nestiprinti jos neigiamo nusiteikimo. Juk laimi ne tas, kurio su žemėmis maišantis išpuolis būna paskutinis, o tas, kuris sugeba suvaldyti skandalą, neleisti jam įsiliepsnoti.

• Šią tiesą paaiškinkite ir vaikams, kai mokysite juos išsaugoti ir vertinti ramybę.

• Vaikai perima mūsų požiūrį į ginčus ir skandalus, į taiką ir ramybę šeimoje. Jeigu jūs manote, kad karą įmanoma laimėti tik sudarius paliaubas, būkite nuosekli ir gyvenime. Mokykite vaiką pasitraukti iš beprasmių ginčų. Ir atminkite, kad tai pasiekiama visų pirma rodant pavyzdį!