„Meno nišoje“ atidaryta kauniečio Alono Štelmano paroda „Fėjai“.

Minimalistinės, detalių neperkrautos brūkšnelių plaušeliais mirgančios aliejinių pastelių erdvės. Tarsi bylotų apie jūrą, šėlstančio vandens ir saugaus kranto stichiją. Tačiau darbų autorius kaunietis Alonas Štelmanas tvirtina tikros jūros jau dešimtmetį neregėjęs. O aš žiūriu į jį ir suprantu, kad tokio autentiško, savo vizijose iki paskutinio plaukelio beviltiškai skendinčio menininko nemačiau tikriausiai dar ilgiau.
Šiais laikais sutinki daugybę utilitariškai pozityvių, apgalvotai perspektyvių, iš esmės labiau verslininkus, nei menininkus primenančių kūrėjų, su kuriais bendrauti itin paprasta, nes jie suvokia ir priima žiniasklaidą kaip savo pačių populiarumui palankų elementą. Kiekvienam tavo klausimui parengtas teisingas, į visuomenės ausį taikliai kaip raketa nutaikytas atsakymas.
Bėda, kad tie apdairūs racionalios savimonės parengti atsakymai tokie panašūs vienas į kitą, kad ilgainiui atmintyje pradeda nevaldomai klonuotis, ištrindami iš jos savo šeimininkus. O tada klonuojasi, iš teksto į tekstą skraido tie patys klausimai, tos pačios „aktualios“ temos. Galiausiai, iš nuobodulio staugdamas prie šito kultūringo, euroremontu kvepiančio priimamojo langelio, pradedi ilgėtis laukinių Jurgio Kunčino aprašytų „menestrelių“, tarsi negrįžtamai išnykusių dinozaurų. Staugi kaip žuvis atvertom žiaunom, slūgstančio gyvenimo bangos pamiršta ant džiūstančio kranto.
Ir štai, prašom susipažinti – Alonas, galerininkų ištrauktas iš mažyčio kambarėlio Kauno Kalniečiuose. Kuris nebijo prisipažinti: tam, kad būdamas trisdešimt penkerių metų galėtų atvykti į savo jubiliejinės, dvidešimtosios, personalinės parodos atidarymą Vilniuje, jo mama ėjo skolintis šimto litų iš kaimynės. Ir čia pat ramiai siūlo: o gal einame į gretimame name veikiantį barą išgerti alaus?.. Bet – apie viską iš eilės.

Atėjo Lauryna – išnyko ateiviai

„Dirbau vasarą, vėliau du mėnesius gulėjau psichoneurologinėje ligoninėje. Kai išėjau iš ten – dar šešis paveikslus nutapiau“, – dėsto paprastai, nedailindamas įvykių.
Dar priduria, kad ligoninėje jam į šlaunį suleido tokių vaistų, nuo kurių ilgai negalėjo atsistoti. O po keturiasdešimties dienų gulėjimo į ligoninę jo aplankyti atvažiavo smuikininkė Lauryna – Alono fėja… Tai ji, ilgaplaukė brunetė, pavaizduota daugelyje parodos paveikslų. Vienas taip ir pavadintas: „Lauryna – mano svajonių mergina“.
„Gal ir straipsnį taip galima pavadinti?“ – naiviai teiraujasi. Ne, Alonai, išdžiūvusiame krante, mąstančiame vieno langelio principu, tai būtų neatleistinai banalu.
O vanduo paveiksluose – visai ne jūros, o Kauno marių prie Pažaislio. Ir lieptai vandenyje – tik lieptai, o ne solidūs molai… Tie lieptai neretai primena ligoninės lovas. Kaip ribą tarp skirtingų – vandens ir sausumos, gyvenimo ir mirties stichijų.
„Anksčiau vaizduodavau širdažmogius, menžmogius ir ateivius, kurie skraidydavo aplink mano namus. O šitie darbai gimė iš didžiulės meilės Laurynai. Keista – kai susipažinau su Lauryna, ateiviai iš kosmoso pradingo. Ir atsirado štai tokie paveikslai – su liepteliais, lietsargiais, vėliavomis, žibintais ir buteliais“, – mosteli galva salėn, kurioje pats, ką tik atvykęs, dar jaučiasi nelabai kaip.
Bet meilės šventė paprastai tapoma vaiskiomis, fejerverkinėmis spalvomis. O čia – juoda, smaragdiškai žalia, persmelkianti mėlyna ir daug violetinės, disonuojančios su žibintų šviesos geltoniu… Labiau gedulas nei šventė. Atstumtos meilės gedulas?
„Man ši istorija – „non finito“. Ir praradau, ir nepraradau… Lauryna, aš tave myliu! – šnabžda į diktofono garsiakalbį, tarsi į tiesioginio eterio mikrofoną. – O šaltos, įelektrintos spalvos – būdingos mano tautai, tai tikriausiai genai… Be to, mes su Lauryna rengiamės tamsiais rūbais. Mes gedime šitos galaktikos, nors kitos neturime. Bet ir šitoj galaktikoj prie marių mums būdavo gerai. Prie marių mes mylėjomės.“