Vaizdingais Sapieginės kalneliais atvedęs aukštyn į sostinės Antakalnio sodus kelias pro vienus vartelius virsta kylančiu takeliu ir netrukus atsimuša į neįprastą – kas pusę aukšto išdėstytais kambariais besistiebiantį namą, iš kurio miegamojo patenki į terasą, tarsi pakibusią tarp sodų viršūnių ir dangaus. Čia už sienos vos prieš keturias su puse savaitės vandenyje gimė Vilnė Konstancija…

"Veido" archyvas

Gyvenimą kontrastai paįvairina, o vestuvės suteikia lemiamą akordą…

Sakoma, kad sulaukus brandesnio amžiaus tėvystė jaučiama kitaip. “Nejaugi mes tikrai tokie seni, kad mums kaskart vis primenamas amžius?” – pasitikdami šypsosi tėvai – 42-ejų metų kino režisierė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Inesa Kurklietytė ir 50-metis teatro režisierius bei aktorius Ramūnas Abukevičius.

Klausytis laiko

“Iš tikrųjų nemaloniai nuteikia visuomenės nuostata, esą štai yra tėvystės ir motinystės riba, kada reikia ir galima gimdyti, o kada gal jau ir nebepadoru”, – atsidūsta moteris, svetingai atlapodama jaukios svetainės, kurioje vežimėlyje saldžiai miega gyvenimą apvertusi mažylė, duris. Palytėjusi ją žvilgsniu Inesa pratęsia mintį: “Juk kiekvienas žmogus savo viduje jaučia tą laiką ir amžių, kada jam nebeverta prasidėti su tam tikrais dalykais. Aš pati esu vienturtė dukra – net mano mamai atrodė per sudėtinga turėti daugiau vaikų ir dar būnant brandesnio amžiaus. Tačiau mes su Ramūnu nejautėme, kad mums per vėlu dar kartą tapti tėvais”.

Pati Inesa niekada nebuvo jauna mama, nes jos pirmagimė Emilė, kuriai dabar dvylika metų, gimė, kai ji buvo beveik trisdešimties. Ir didžiuodamasi prasitaria, kad ji – sąmoningai išlauktas vaikas, ir buvo be galo smagu jos laukiantis nebegalvoti apie studijas, vos pradėtus pirmuosius žingsnius darbe ar dar nepatirtas pramogas. “Motinystė – nepaprastai didelis malonumas!” – tikino pašnekovė.

Stebuklingas pažinimas

Klausydamasis žmonos samprotavimų Ramūnas paslaptingai tyli. O paskui netikėtai prataria: “O tėveliui – viskas nauja! Juk ankstesni mano vaikai iš pirmųjų dviejų santuokų – sūnūs, o čia likimas dovanojo dukrą! Vilnė jau leido pajusti, kad yra kažkokių kitokių vaikų, ne berniukų… (tyliai juokiasi). Ir kai pradėjau bendrauti su Inesos mergaitėmis, supratau, kad mergaitės – visai kitokios. Su berniukais susitarti, diskutuoti galima, o mergaitės iškart savo nuomonę turi. Jos kaip šachmatininkai: žino keletą ėjimų į priekį ir manipuliuoja. Žodžiu, tikros strategės. Neslėpsiu, man reikia nuolat galvoti prieš išsižiojant. Ir Vilnė, dabar dar tokia mažutė, o jau pradeda atpažinti, sąmoningai nusišypso man. Vykstas stebuklingas vienas kito pažinimas. Pripažįstu, kad mano požiūris į tėvystę su metais bręsta, keičiasi, tampa kitoks.

Visuomet stengiausi būti geras tėvas. Ir su vyresniuoju 28-erių metų sūnumi Margiriu, ir su jaunėliu keturiolikmečiu Erdvilu Petru jaučiu didelį vidinį ryšį, abipusį poreikį bendrauti. Betgi anksčiau neduodavo tėvystės atostogų, o dabar jas pasiėmęs galiu daug daugiau laiko praleisti su mažyle, o tai labai stipriai praplečia mano, kaip tėvo, vaidmens pajautimą. Anksčiau paskendęs kūryboje sau šito leisti negalėjau, ir todėl, aišku, nepastebėdavau  daugelio dalykų. Pagaliau dabar nors kokių lygių teisių turi vyrai!”

Tėvas šeimoje

Ramūnas, dabar jau turintis ir dvi anūkėles, neslepia jaučiantis didžiulį pasitenkinimą bendraudamas su visais savo vaikais. “Ilgesnius išsiskyrimus su vaikais išgyventi jam sudėtinga, – atskleidžia jo mylimoji. – Jis įsitikinęs, kad rūpinimasis vaiku duoda tam tikrus signalus, kuriais paskui augdamas vaikas toliau gyvenime vadovaujasi pats”.

“Tačiau kas yra tėvas šeimoje – ir dabar negaliu apibrėžti, – netikėtai prisipažįsta režisierius. – Nes ir kas yra gyvenimas  nežinau, ir kokia mano paskirtis gyvenime – vėlgi nežinau! Tačiau savaime ieškau atsakymų tiesiog gyvendamas. O atsakymą į klausimą, koks žmogaus vaidmuo gyvenime, težino tik aukščiausiasis. Juk jeigu višta žinotų, kad jos paskirtis – sultinys, kažin kaip ji gyventų…” (juokiasi).

Stiprybės šaltinis

Inesa ir Ramūnas apie tai, kas jiems yra šeima, nenori sakyti saldžių žodžių, šventžodžiauti – tai jiems labai jautrus klausimas. Jiems šeima – tai žmogaus oazė, tai, kas jam svarbiausia, nuo ko prasideda visa jo tvirtybė, tai vidinės stiprybės ir palaikymo šaltinis. “Teisingai Leninas pasakė, kad šeima yra visuomenės ląstelė, – šypteli Inesa. – Juk vienam žmogui būtų liūdna gyventi, nebeliktų pagrindinės prasmės. Štai vienas mano kolega prancūzas, neturintis šeimos ir vaikų, sužinojęs, kad laukiuosi trečio vaiko, pragmatiškai tėškė: “Viešpatie, ar ne geriau būtų per tą laiką sukurti dar vieną filmą?” O aš, tada nesuspėjusi, dabar jam taip atsakyčiau: dovanoti naują gyvenimą yra kur kas prasmingiau, nei sukurti vidutinišką filmą!”

Pašnekovai įsitikinę, kad jeigu šeimoje vyro ir moters ryšys yra tvirtas, tai ir su vaikais viskas gerai. O atsiduoti vien vaikams neverta, nes tada vyras ir moteris primiršta vienas kitą – štai tuomet ir prasideda visos šeimos bėdos. “O mes jau keturios su puse savaitės stengiamės vienas kito neužmiršti, – pašmaikštauja. – Juk kaip tik dabar, vadovaujant mažylei Vilnei, naujai dėliojami visi mūsų tolesnio gyvenimo akcentai…”

Vilnijanti moteris

Abu sutuoktiniai šypsosi: jeigu būtų gimęs berniukas, būtų Vilnius. “Ramūnas griežtai norėjo būtinai lietuviško vardo. Be to, man moteris visuomet asocijuojasi su vilnijimu, nepastovumu, tekėjimu – štai ir vardas Vilnė”, – į vyrą žvelgdama aiškina Inesa.

Abu prisimena, kad apie būsimo vaikelio lytį iki pat paskutinės sekundės jie nenorėjo žinoti, nes tai vienam jų turėjo būti netikėtumas – juk iš pirmųjų santuokų Inesa turi dvi dukras: dvylikmetę Emilę ir aštuonerių Liepą, o Ramūnas – du sūnus. “Va va, dar draugaujant jis pajuokaudavo, kad jeigu gimtų dukra, tai ją augins jis, jei sūnus – tai aš”, – juokiasi Inesa.

Žaidimas su maišais

Ar tesi Ramūnas pažadą? “O kaipgi! – išdidžiai tarsteli Ramūnas. – Juk išėjau tėvystės atostogų, po jų iškart eisiu vaiko priežiūros atostogų. Pirmiausia, nepaisant to, kad abu esame kūrėjai, tos atostogos reikalingos nuo pagrindinių darbų, užtikrinančių nuolatinį uždarbį – Inesa dėstytojauja Muzikos ir teatro akademijoje, aš turiu pareigas Liaudies kultūros centre”.

“Matyt, bus lyg žaidžiant su maišiais – kol dukrelė ūgtelės, taip ir kaitaliosimės, tai vienas, tai kitas išeidami tėvystės ar motinystės atostogų. Nes esame per daug įklimpę į savo kūrybinius projektus, kurie negali sustoti. Turėsime įveikti dar neišmėgintą gyvenimo ruožą, – šypsosi Inesa, kurios jau visai netrukus laukia tarptautinė Vasaros medijos studija, vyksianti dvyliktą kartą. – Esu projekto vadovė, Juodkrantėje vyks Europos kino mokyklų kūrybinės dirbtuvės. Tai visa šeimyna turėsime ten kraustytis. Paradoksas – būtent Vilnės gimimas “nenusodino” mūsų, bet suteikia ir stiprybės, ir kūrybinės energijos tęsti iki jos gimimo pradėtus  darbus. Aišku, kažko atsisakyti turime, bet visiškai atsiriboti nuo veiklos negalima. Be to, tokiomis aplinkybėmis labai svarbu supratingas partneris, jo palaikymas. Jau vien galimybė Ramūnui išeiti tėvystės atostogų pasufleravo, kad galime turėti vaikelį nenutraukdami kūrybinės veiklos”.

Vinių kalimo menas

Sutuoktiniai džiaugiasi, kad bandydami prisiderinti prie dukrelės diktuojamo gyvenimo ritmo vis labiau išmoksta kuo racionaliau išnaudoti laiką. Pastebėjo ir tai, kad dabar taip elgiasi dauguma žmonių, o bohemiškiems tarpusavio pasisėdėjimams lieka vis mažiau laiko. “Nėra lengva, nes abudu nesame itin ūkiški. Net mano mama Ramūnui paaiškino, kad iš manęs jis geros šeimininkės nesitikėtų”, – kvatoja moteris ir priduria, kad iš tikrųjų nėra taip jau blogai, kaip jie kartais mėgsta garsiai pasisakyti. “Tačiau su vinimis esu susipykęs, aišku, galiu jas kalti, bet tikrai niekam nuo to geriau nebus! Nes ir dešimtkart atmatavus man kreivai išeina”, – šelmiškai žvelgia Ramūnas, o Inesa patikslina: “Užtat jis yra puikus darbų organizatorius, ypač tų, kurie susiję su vinimis. Gerai, kad turime auksinių rankų žmogų, kuris akimirksniu prikala tą vinį, aš net pasiūliau jį įtraukti į mūsų šeimos narių sąrašą…” “Nesakyk, dabar viską darau, ką reikia, tik nemaitinu krūtimi”, – toliau pokštaudamas atkerta Ramūnas. “Iš tikrųjų manau, kad svarbiausia kiekvieno šeimos nario pareiga yra intuicija, ką reikia tuo momentu padaryti”, – tęsia Inesa. Ir tuoj pat pasigirsta Ramūno atsakymas: “O aš vis dar laukiu, kol ta mano intuicija prabus. Ir atkalbėti nuo gimdymo namie Inesos nepavyko…”

Vis kitaip…

Tas tiesa: Inesa ir šį kartą buvo ištikima sau ir gimdė namie, vandenyje – lygiai taip, kaip ir pirmąsias abi dukteris. Ramūnas neslepia – tokio gimdymo jis bijojo. Tačiau teko susitaikyti, suprato, kad žmonos ir dvidešimt penktą kartą gimdyti į ligoninę nenuvežtų. Vis dėlto prisipažino pajutęs ypatingą ryšį tarp dukters ir savęs būtent dėl tokio jam neįprasto jos gimimo – jam tai buvo ypatingas jaudulys.

Inesa sako, kad moteriai reikia klausyti savos intuicijos, o ne tiesiog vykdyti savo apsisprendimą gimdyti namie. “Tai nėra taip paprasta, būtinas ir psichologinis, ir emocinis, ir fizinis pasirengimas. Juk pati mama turi prisiimti atsakomybę už vaiko gimimą, tikėti savo moteriškomis galiomis, – dalijosi patirtimi Inesa, šalia kurios tą lemtingą valandą tebuvo pribuvėja ir Ramūnas. Ir kieme šuo Mauras, tą pačią akimirką, tarsi suprasdamas, kas vyksta, kaukimu apskelbęs apie Vilnės gimimą. Ir dabar jis saugoja ir girdi ją. Ir kai tik Vilnė pravirksta, iškart vilko kauksmu duoda ženklą, kad Vilnei reikalingas tėvų dėmesys.

O mergaitės tądien trims valandoms buvo išlėkusios: viena į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, kita – į kiną. Ir štai grįžusios jau rado nuostabią mamos ir Ramūno dovaną – sesę.

Gražiausios gyvenimo dienos

“Kiekvienos dukrelės atėjimas – pačios gražiausios mano gyvenimo dienos!” – palaimingai atsidūsta režisierė. Ji sako, kad su visomis savo mergaitėmis elgtis teko mokytis vis iš naujo, vis kitaip. Ir kad ją nenustoja stebinti atėjusio į šį pasaulį žmogučio sąmoningumas, charakterio turėjimas nuo pat pirmųjų akimirkų. “Stebuklas tas, kad tu matai, jog gimė tikrai sąmoninga asmenybė! – stebisi ji. – Ir tai pamatai augindama kiekvieną vaikelį vis kitaip. Ir tuomet supranti, kad ne tu suplanavai tą vaikelį, o būtent jis tave pasirinko. Ir tavo misija – padėti jam užaugti”.

"Veido" archyvas

Namuose Ramūno laukia net keturios moterys: Inesa, Emilija, Liepa ir mažoji Vilnė

“Štai Vilnė tik gimusi vidury saulėtos dienos iškart prakalbo – jos pirmieji garsai buvo “Ne – e – e!” Gal ji atėjo keisti pasaulio?” – pusiau juokais svarstė Ramūnas, kažkada net Didžiojoje Britanijoje studijavęs astrologiją. “Atrodo, kad abu suvaikėjome: tai vienas, tai kitas vis suklūstame, ar mažylė kvėpuoja, ar viskas gerai. Pamėginau kartą Vilnę panardinti vonioje į vandenį – tai baisių priekaištų iš Ramūno išgirdau”, – kikena Inesa. “Ne žuvis juk  mažylė, o paukštis! Taip čiulba kiekvieną rytą”, – atkerta šis.

“Vilnė mums sužadino dar didesnį norą iki galo atsidžiaugti sąmoninga tėvyste, kuri tarsi palaimino mūsų jausmus ir dabar nepaprastai gražiai papildo tarpusavio santykius”, – žvelgdami vienas kitam į akis sakė režisierių pora, nebijanti gyvenime ieškoti paties geriausio…