Šiuo metu Palangos paplūdimiui ir kopoms pavojus nebegresia – iš aplinkinių karjerų ir vėliau iš Neringos per šešerius metus atgabenta per pusę milijono kubinių metrų smėlio, o vien per šiuos metus Palangos centrinis paplūdimys padidėjo 12 hektarų.

„Palangoje išpiltas smėlis tapo kopų užtvara nuo jūros – bangos jau nebegalės visa jėga smogti kopoms net per dideles audras“, – gamtosauginę paplūdimio išplėtimo reikšmę komentuoja Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys.
Ekspertas aiškina, kad nuo Birutės kalno iki Rąžės upelio šiemet išpilta per 400 tūkst. kub. metrų smėlio. Tai trečiojo ES struktūrinių fondų finansuojamo projekto „Pajūrio juostos tvarkymo programos įgyvendinimas“, kuris pradėtas dar 2006-aisiais, dalis.
L.Budrio tikinimu, sudėtingiausia buvo ne įgyvendinti programą, o įsitikinti ir įtikinti kitus, kad ji svarbi ir reikalinga. Projekto pradžioje buvo diskutuojama ir apie kitus pakrančių apsaugos būdus: kopoms apsaugoti buvo siūloma jūroje statyti bangolaužius ar bunas. Vėliau šios minties atsisakyta kaip nepakankamai artimos gamtinei aplinkai.
„Tarptautinėje konferencijoje buvo analizuojama Palangos padėtis. Tiek bangolaužiai, tiek bunos apsaugo konkrečią kranto vietą, tačiau greta įrenginių formuojasi didesnės išgraužos, nes keičiasi natūrali vandens tėkmė, o tai gali paveikti net vandens kokybę“, – aiškina specialistas.
Eksperto tikinimu, dėl šių priežasčių galiausiai buvo pasirinktas labiausiai gamtai artimas kopų ir paplūdimio išsaugojimo būdas – sutvirtinimas ne betonu, o smėliu. Ir nors šis procesas gana brangus ir ne itin greitas, ekologiniu požiūriu tai yra pats geriausias metodas, kurį renkasi ir kitos jūrinės valstybės – nuo Europos iki Amerikos.
„Pakrantė – tarsi gyvas organizmas. Bet kokia intervencija gali ne tik padėti, bet ir būti žalinga. Tad mūsų siūlomas būdas sulaukė ir bent dešimties užsienio mokslininkų pritarimo bei palaikymo“, – sprendimą aiškina L.Budrys.

Apsauga – ne vieniems metams

Svarbu tai, kad pakrantės ruožas nuo Birutės kalno iki Rąžės upelio ištakų ne tik pailgėjo, bet ir paaukštėjo. Šiuo metu jo aukštis ties kopomis kai kur siekia per 2,8 metro virš jūros lygio. Šie skaičiai liudija, kad pasirūpinta ir pakrančių apsauga ateityje.
Remiantis pradiniais skaičiavimais ir pasauline praktika, jei žiemos nebus itin audringos ir dalis smėlio nebus nuplauta į jūrą, šitoks paplūdimys kopas nuo erozijos procesų poveikio turėtų apsaugoti 3–5 metus. „Gamtos stichijų negalime numatyti, tačiau dažnai kopas ardo ir patys poilsiautojai, vaikščiodami jomis, o ne tam skirtais takais. Tokią žalą irgi sumažinsime“, – komentuoja L.Budrys, paminėdamas, kad, be paplūdimio papildymo smėliu, atliekama ir daug mažiau matomų darbų: kopoms apsaugoti pinamos žabtvorės, dengiami specialūs klojiniai, sodinama augmenija, tiesiami poilsiautojams skirti takeliai.
Be to, šiuos darbus planuojama tęsti ir ateityje. Pasak L.Budrio, toliau bus dirbami kasdieniai, kasmetiniai krantotvarkos darbai, būtini prieš sezoną ir jam pasibaigus.

Aptiktas smėlio klodas
Viena didžiausių Lietuvos pakrantės problemų yra smėlio stygius. Smėlio ėmė sparčiai mažėti prieš 10–12 metų, kai jūra per audras nebe papildydavo pakrantę smėliu kaip anksčiau, o priešingai – jį „pasiimdavo“ ir nunešdavo tolyn į šiaurę mūsų kaimynėms Latvijai bei Estijai. Tad vos 96 km ilgio Lietuvos pakrantėje buvo pažeista gamtinė pusiausvyra tarp sausumos ir jūros.
Taip, pasak L.Budrio, nutiko ir dėl gamtinių sąlygų, ir dėl žmogaus veiklos. „Itin daug smėlio pareikalavo uraganai “Anatolijus”, vėliau ir “Ervinas”. Prisidėjo ir audringos žiemos. Tačiau nemažai įtakos turėjo ir žmogaus veikla“, – dėsto L.Budrys. Pavyzdžiui, prie krantų išsiliejus mazutui teko išvežti tūkstančius tonų užteršto smėlio. Daug smėlio išvežta ir nusprendus pailginti Klaipėdos jūrų uosto įplaukos kanalą.
Tad 2006-aisiais Palangos paplūdimys pirmą kartą papildytas smėliu iš netoliese esančio Kunigiškių karjero. Pamaitinus centrinį paplūdimį maždaug 40 tūkst. kubinių metrų Kunigiškių karjero smėliu, kitam vykdomo projekto etapui jau pradėta ieškoti jūrinio smėlio.
„Nors smėlio atsargų netoli Palangos nėra, džiugu, kad Juodkrantės-Preilos šiauriniame poligone 8 km nuo kranto buvo rastas nemažas smėlio klodas“, – pasakoja ekspertas.
Beje, jūros gylis šioje vietoje siekia 25–30 metrų, o smėlį iki Palangos gabenti teko apie 70 km. Tačiau kitos išeities nebuvo. Smėliui gabenti buvo pasirinktos baržos, o smėlis į krantą buvo pumpuojamas vamzdžiais.

Atsipirks dešimteriopai
Palangos paplūdimio papildymas smėliu 2011–2012 m. kainavo apie 21 mln. Lt, arba 6–7 litus kiekvienam Lietuvos gyventojui. Tačiau visos darbams reikalingos lėšos buvo gautos iš Europos regioninės plėtros fondo. Be to, apskaičiuota, kad kiekvienas į paplūdimio tvarkymą investuotas litas poilsiautojų ir miesto svečių dėka duoda 10 litų grąžą. Juolab kad mokslininkai krantotvarkininkai Palangos paplūdimius įvertino kaip vienus iš dvidešimties geriausių pasaulyje: dauguma pasaulio paplūdimių yra iš skaldos ar vulkaninės kilmės grunto, o mes poilsiaujame ant natūralaus, beveik balto smėlio.
Tad prarasti šio gamtos turto nevalia ir dėl pragmatinių priežasčių, nes tai stiprus turistų traukos objektas. O juk vien Palangos centrinis paplūdimys po praplatinimo dabar gali priimti net 12 tūkst. daugiau atostogautojų.
Vertinant atnaujinto Palangos centrinio paplūdimio dydį bei išvaizdą manoma, kad jis taps miesto vizitine kortele. Puiki smėlio kokybė, patogus priėjimas prie jūros, daugiau vietos pasimėgauti poilsiu. Tikimasi sulaukti ir daugiau turistų iš užsienio. Atostogomis Lietuvos pajūryje ypač domisi rusai ir kinai. Gausiau atvykstantys poilsiautojai padidins kurorto pajamas mažmeninės prekybos sektoriuje, daugiau įplaukų bus ir į šalies biudžetą.
Beje, tai tik viena priežasčių, kodėl pirmiausia imtasi gelbėti Palangos pakrantes ir kopas. L.Budrys pabrėžia, kad pirmiausia siekta investuoti į labiausiai krantoardos procesų pažeistas pakrantės vietas. Be to, atsižvelgta ir į pakrančių pobūdį. Pavyzdžiui, akmenuotoms pakrantėms, tokioms kaip Olando Kepurė, įsikišimo ir nereikia. Kitur, pavyzdžiui, ties Klaipėda, verta palaukti, kol bus apsispręsta, ar bus plečiamas uostas, ir tik tuomet imtis darbų.

Kopų ir paplūdimių apsaugos trečiasis etapas
Projektas vykdomas pagal 2007–2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.
Projektą įgyvendina Aplinkos ministerija.
Pajūrio juostos tvarkymo tikslas – sumažinti Baltijos jūros kranto erozijos procesų poveikį, apsaugoti paplūdimio kopagūbrį, išsaugoti ir sustiprinti Lietuvos pajūrio paplūdimius.
2011–2012 m. nuo Birutės kalno iki Rąžės upelio išpilta per 400 tūkst. kubinių metrų smėlio.
Per šiuos metus Palangos centrinis paplūdimys padidėjo 12 hektarų.
Pakrantės ruožas nuo Birutės kalno iki Rąžės upelio ištakų ne tik pailgėjo, bet ir paaukštėjo. Šiuo metu jo aukštis ties kopomis vietomis siekia nuo 2,8 metro virš jūros lygio.
Palangos paplūdimio papildymas smėliu 2011–2012 m. kainavo apie 21 mln. Lt.

L.Budrys: „Pakrantės ruožas nuo Birutės kalno iki Rąžės upelio ištakų buvo labiausiai pažeistas krantoardos procesų, kuriems dabar kelias užkirstas bent 3–5 metams į priekį.“