Kaip paaiškinti tai, kad gyvenant 23-iaisiais nepriklausomos Lietuvos valstybės metais didelio visuomenės dėmesio sulaukia vieši protestai prieš savo konstitucinę pareigą atliekantį Konstitucinį Teismą, dažnas politikas per ministerijos paskirtus išorinių tarybų narius ragina „įvaldyti“ universitetus, daugelis laikraščių ir kultūrininkų džiūgaudami pranašauja bei skubina valstybės žlugimo katastrofą, pranešdami apie mūsų konstitucinių institucijų visišką ir galutinį supuvimą ar net tarnavimą išorės priešams; socialinę paramą gaunantys piliečiai samdosi savo namų tvarkytojus; vienas Seimo narys gali sau leisti pusę metų nemokėti už buto šildymą, kitam gresia kiemsargio likimas, nes nesumoka baudos už nuverstą šviesoforą, trečias atstovauja visam Seimui Konstituciniame Teisme ir, nors yra baigęs prestižinį Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, nesupranta teisės aktų hierarchijos principų; būsto renovacijai skirti ES paramos pinigai bus išleisti kariniams sraigtasparniams pirkti, o prasiskolinusi valstybė už dar septynis milijardus mokesčių mokėtojų pinigų be jokio aiškaus verslo plano ruošiasi statyti naują atominę elektrinę.

Vis garsiau ne tik politikai, bet ir viešieji intelektualai pradeda kone vienu balsu tvirtinti, kad mūsų Konstitucijoje įtvirtintos demokratinės visuomenės hierarchinės valdymo formos yra ne tik nereikalingos, bet ir žalingos. Vietoj autoritarinių politinių ir priverstinių ekonominių struktūrų naujieji Lietuvos anarchistai, taip ir neradę sau tinkamo užsiėmimo, siūlo socialinius santykius, paremtus laisvų asmenų savanoriškomis asociacijomis autonomiškose bendruomenėse, abipusę pagalbą ir kažkokį mistinį savęs valdymą, sprendimų priėmimą gatvėse, televizijų laidose, valstybės tarnautojų ir statutinių pareigūnų skyrimą bei keitimą pagal partijų arba įtakingų asmenų pageidavimus. Jei negauna tokios anarchijos laisvės pradeda protestuoti viešai arba sabotuoja Konstituciją slaptai.

Ar Lietuvos valstybė šiandien yra blogis, ar vis dėlto gyvename tikrą savo valstybės aukso amžių, kurio išgyventi jokia lietuvių karta niekada nėra turėjusi galimybės? Argi ne pirmą kartą per kelis šimtmečius turime galimybę patys sutvarkyti savo valstybę pagal demokratinės respublikos modelį ir ją gerbdami tapti laisvais ir laimingais žmonėmis? Bet, užuot pasinaudoję Lietuvos valstybės aukso amžiaus galimybėmis, dalis visuomenės narių užsiima destrukcija ir siekia elementarios anarchijos. Dėl protu sunkiai suvokiamų priežasčių būdami tikri, kad tokia santvarka jiems bus palankesnė.

ES senbuvės sąjungą sukūrė norėdamos išvengti galimo didelio naujo blogio – karo. Pati ES raison d’etre yra karo grėsmės likvidavimas. Mes ES suvokiame kaip galimybę pasinaudoti senbuvių pagalba sukurti Lietuvos gerovės valstybę. Tai norime padaryti keliais šimtais metų greičiau už senbuves. Investicijų ir paramos norime, bet nesibodime senųjų demokratijų pamokyti, primindami, ką jie blogai daro ir kaip yra morališkai bei dvasiškai „nusivažiavę“. Tikra vargetų (ne tik materialine, bet ir dvasine prasme) filosofija.

To paties norėjo ir Graikija. Svetimais pinigais sukurti savo gerovės valstybę ir išlaikyti sau svarbias nacionalines „vertybes“ – politinę korupciją, nepotizmą, bet kokia kaina išsaugoti veltėdžių, tinginių ir vagių mentalitetą. Ir matome, kas jiems atsitiko. Panašiai turėtų atsitikti ir mums. Dažnai nesusimąstome, kas yra tas tikras ir realus naujas blogis, kovai su kuriuo lietuviai turi konsoliduotis. Todėl kovojame prieš visus ir viską. Populiariausia ir patraukliausia Lietuvos politinė ideologija tampa anarchizmas.

Didžiausias Lietuvos politikos paklydimas tas, kad yra kažkoks vienas aiškus mūsų nepasitenkinimo kaltininkas, tiesiog jį reikia išaiškinti, ir mūsų gyvenimas iškart pagerės. Ydingas ir „mąstymas skaičiais“, kad Lietuvos padėtį galima pataisyti kažkokiais paprastais trumpalaikiais buhalteriniais sprendimais. Buhalterinis mąstymas mums leido išgyventi vieną sunkmetį, iš esmės nieko nepakeitus ir dar prikūrus įvairių lūkesčių, kurie niekada nebus įgyvendinti.

Lengvai apsidžiaugėme atsikratę okupacijos ir sovietinio režimo. Lengvabūdiškai patikėjome, kad jau visų didžiausių mūsų tradicinių bėdų esame išvengę ir dabar prasidės aukso amžius.

Mūsų didžiausia problema yra adekvatus savęs, kaip Europos civilizacijos dalies, suvokimas ir bandymas save priskirti vakarietiškam mąstymo būdui. Be Vakarų kultūros, susijusios su žmogaus teisėmis, teisės principų laikymosi, niekaip nesuvokiame būtino europietiško pragmatizmo.

Jei kalbėsime apie Europos ir Lietuvos joje ateitį, Europos dabarties problemą akivaizdžiai formuluoja vadinamosios naujosios filosofijos atstovas Andre Glucksmannas (“Spiegel”, 2012-08-23): „Europa akivaizdžiai nėra vienalytė bendruomenė religijos, kalbų ir moralės prasme.“

ES senbuvėms ES sukūrimas buvo jų reakcija į galimą ateities blogį – naują karą. Tik to pradžioje jos ir siekė. O Lietuva savo didžiausią pavojų vis dar suvokia sklindant iš Rusijos, nors tikrasis didysis pavojus – jau seniai mūsų jaunos valstybės viduje. Tai mes patys. Nereformavimo ar netinkamo reformavimo problemos netolimoje ateityje turėtų smogti dar skaudžiau. Lietuvis spaudžiamas iš visų pusių. Parduotuvėse maistas ir drabužiai jau seniai brangesni nei Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje, mokslams universitetuose tenka išleisti panašiai tiek pat, kiek ir ES senbuvėse, tiek minimalus atlyginimas, tiek atlyginimų vidurkiai kone patys mažiausi visoje ES, būsto šildymas suryja didžiąją atlyginimo dalį. Jei taip bus ir toliau, tik ekonominės gerovės siekius keliantys piliečiai ir toliau bėgs iš Lietuvos.

Tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems, tiek liberalams, tiek anarchistams Lietuvoje reikėtų pagaliau susitarti ir nustoti ieškoti priešų tarpusavyje, o realiai tartis dėl gyvybiškai svarbaus demokratijos minimumo. Bent jau dėl to demokratinio minimumo, dėl kurio ne tik neverta, bet ir neturime laiko ginčytis. Panašiai kaip galime ginčytis, kada geriau sportuoti – ryte ar vakar, bet net mes, lietuviai, nebesiginčijame, ar blusos patalynėje, o utėlės galvoje yra gerai, ar blogai. Tiems, kurie nori ginčytis ir dėl blusų bei utėlių, tikrai negalime atimti saviraiškos laisvės, bet gal bent per rinkimus galime pajėgti atskirti piktas blusas nuo darbščių bei racionalių bičių.