"Veido" archyvas

Vienos dažnai keičia spintos turinį, tačiau verkia, kad neturi kuo apsirengti. Kitoms išsirinkti tinkamus apdarus sunkiau nei vaikui mokyklą, nes absoliučiai niekas netinka arba nepatinka… Dar daliai mūsų nauji pirkiniai gerina nuotaiką, suteikia pasitikėjimo…

Jeigu esate iš tų moterų, kurios vakare puikiai žino, kokius apdarus vilkės kitą dieną, renkatės aksesuarus todėl, kad patinka, o ne dėl akį traukiančių vardinių geležėlių ir kasdien nerypuojate, kad visi vyrai yra … kriuksintys naminiai gyvūnėliai, – straipsnio galite ir neskaityti… Patarimų tikriausiai nereikia ir toms, kurios žino: geriau vienas kokybiškas ir individualumą padedantis išryškinti drabužis, nei dešimt “skudurų”, kuriuos tenka išmesti po pirmojo skalbimo. Taip pat nieko naujo nesužinos moterys, kurios sugeba atsispirti pagundoms ir neperka naujų kolekcijų už atostogoms ar vaikų būreliams sutaupytus pinigus tik todėl, kad bijo atsilikti nuo mados, draugės ar bendradarbės. Tačiau kelių moterų istorijos ir psichologų patarimai turėtų sudominti tas, kurios vis perka, perka ir perka…

Šitą, tą, o gal aną?

Rita: “Niekada nebūnu patenkinta pirkiniais”

“Iš tikrųjų, ką nors pirkti – man tikra kančia, todėl į parduotuves einu tik kartu su drauge arba sese. Gal ką patars? Apsipirkimo scenarijus paprastai būna toks pats: aš trypčioju prieš veidrodį kelias valandas, nes negaliu apsispręsti, kuri palaidinė tinka labiau – mėlyna ar žalia. Dar sunkiau išsirinkti batus, nes tie, kurie su kaspinėliais, dera prie suknelės, o anie su gėlytėmis – garsaus gamintojo. Tik pajutusi skrodžiantį parduotuvės konsultantės ir savo palydovės žvilgsnį, išsitraukiu piniginę ir sumoku už tuos daiktus, kuriuos tuo metu laikau rankoje. Grįžtu namo, apsiverkiu ir vėl kulniuoju į parduotuvę – pakeisti pirkinių. Blogiausia, kad visą kelią ramybės neduoda abejonė, ar elgiuosi tinkamai, gal tai, ką įsigijau, man patinka?”

Ką sako psichologai? “Krištolinės kurpaitės sindromas”… Panašu, kad Rita ieško ne drabužių, o išskirtinių apdarų, kurie tiktų tik jai vienai (visai kaip pasakoje apie Pelenę) – daugiau niekam kitam. Dar ji tikriausiai svajoja ir apie tobulą vyrą, tiksliau – pasakų princą ant balto arklio, nes pasaulį mato pro rožinius akinius ir prisibijo tikro, ne tokio spalvoto gyvenimo…

Ką galima patarti? Naujų drabužių reikėjo, reikia ir reikės, todėl parduotuvių adresų pamiršti tikrai neverta. Tiesiog pasistenkite aplenkti tuos skyrius, kur nuo daiktų, spalvų, prekių ženklų gausos raibsta akys – ten tikrai per daug pagundų.

• Gyventi bus paprasčiau, jeigu prieš eidama į parduotuvę labai gerai pagalvosite, koks aprangos stilius iš tikrųjų jums patinka – juk svarbu, kad drabužiai priliptų, kad gerai jaustumėtės su tuo, ką vilkite. Tad ir mada – buvusi nebuvusi, ir apsispręsti, už kurį daiktą verta mokėti pinigus – lengviau.

Etatinė parduotuvių lankytoja

Monika: “Drabužius perku kone kasdien. Spintos lūžta, tačiau apdarų man vis negana…”

“Galiu pasigirti: vyras išlaiko šeimą, o aš savo nemažą atlyginimą galiu leisti grožio salonams, drabužiams, batams, rankinėms. Jeigu pinigų pritrūksta, vyras duoda tiek, kiek paprašau. Nenoriu atrodyti pasipūtusi, bet jei yra galimybė dažnai pirkti, negi atsisakysi? Kartais pavargstu, netgi kaltinu save, kad elgiuosi neprotingai, tačiau išaušta naujas rytas ir kojos pačios nuneša mane į parduotuvę… Nuolaidų sezono tikrai niekada nelaukiu. Žinoma, būčiau laiminga, jeigu mokėčiau siūti, siuvinėti ar megzti, tada atnaujinčiau senus drabužius. Deja, mano rankos – ne auksinės. Tiesa, labai dažnai atveriu spintą draugėms – leidžiu imti, ką nori. Negaila…”

Ką sako psichologai? Monikos “ligos” simptomai panašūs į … bulimijos. Tiesiog yra moterų, kurios persivalgo ir maistą išvemia, o ji prisiperka nereikalingų drabužių, o paskui negailėdama juos išdalija kitiems. Kitaip tariant, galima nesaikingai valgyti arba nesaikingai pirkti. “Liga” prasideda nekaltai – iš pradžių nusiperkamas vienas daiktas, paskui įsigyjamas antras, trečias, penktas… Galiausiai kyla nenumaldomas noras minti parduotuvių slenksčius…

Kodėl taip nutinka? Psichologai sako, kad dažniausiai priežastys būna psichologinės: vidinė tuštuma, per menkas savęs vertinimas, nepasitenkinimas esama padėtimi, meilės, švelnumo stygius ir t.t. Kitaip tariant, nauji drabužiai – vaistai, kurie gydo, padeda pasijusti geriau. Be abejo, jie dar ir šaukte šaukia: “Aš turiu tai, ko kiti neįperka.”

Ką galima patarti? Jeigu norite pasveikti, darykite spintose revizijas, tačiau elkitės kitaip nei anksčiau – užuot atsibodusius ar nereikalingus drabužius išdalijusi, nuneškite į komisą. Ką nors naujo pirkite tik tuomet, kai atgausite pinigus už komise parduotas prekes – stenkitės išleisti tik tą sumą, ne daugiau.

• Kartą per mėnesį laikykitės “dietos” – duokite sau žodį ir visą savaitę neužsukite į parduotuves. Pažadėkite garsiai – laikytis duoto žodžio bus lengviau, kai žinosite, kad esate stebima…

• Ugdykite kantrybę. Juk nebūtina drabužių pirkti tą pačią dieną, kai pristatoma nauja kolekcija ar kokio nors apdaro nuotrauką pamatote žurnale – palaukite nuolaidų. Jeigu daikto iš tikrųjų nelabai reikia, kam brangiai mokėti, jei po kelių mėnesių galėsite jį nusipirkti pigiau? Jeigu tada nerasite, vadinasi, buvo ne jums skirtas…

• Nepamirškite, kad susikurti įvaizdį galima ir minimaliomis priemonėmis. Geriau drabužių mažiau nei per daug – jei tikrai trūks, tada ir nusipirksite.

Draugės kopija

Birutė: “Išskyrus džinsus, nežinau, kokie drabužiai man patinka…”

“Neturiu savo aprangos stiliaus. Pažiūriu, ką perka draugės ar bendradarbės ir išsirenku ką nors panašaus… Jeigu randu palaidinę, kurią būnu nusižiūrėjusi žurnale, perku net nesimatavusi – nesuku galvos dėl to, kad galbūt ji tinka tik tobulas kūno linijas turinčiai manekenei. Namuose suprantu, kad padariau klaidą: drabužis šiek tiek per ryškus, kiek per atviras, pernelyg aptemptas… Telieka kam nors atiduoti. Kitaip tariant, mano spintoje kabo daug džinsų ir daugybė nevykusių pirkinių…”

Ką sako psichologai? Priežastys – ir vėl psichologinės. Birutė nelabai pasitiki savimi, mano, kad kitos moterys – gražesnės, protingesnės, lieknesnės, moteriškesnės, turi geresnį skonį. Tad nieko nuostabaus, kad bando jas kopijuoti, tapti kitokia, nei yra iš tikrųjų. Arba įsmunka į paprastus džinsus – paslepia individualumą…

Ką galima patarti? Susikurti savitą stilių nėra lengva, tačiau pradėti niekada ne vėlu. Tiesiog vieną dieną nustokite dairytis į drauges, kaimynes ar koleges ir pasvarstykite, kaip norėtumėte atrodyti. Jeigu patiks bičiulės sijonas, pirkite kad ir tokį patį, bet tinkamo dydžio. Juk apkūnioms tikrai nederėtų pirkti apdarų, kurie gražiai gula tik ant liekno kūno.

• Nesidrovėkite paklausti ir savo antrosios pusės nuomonės – jeigu jo kaktoje pamatysite daug raukšlių, išsirinkto daikto geriau nepirkite…

Kam tie veidrodžiai?

Aušra: “Drabužius perku jų nesimatavusi…”

“Jau daugiau kaip dvidešimt metų drabužius perku “iš akies”. Išsirenku per penkias minutes, nes puikiai žinau, kokio dydžio apdarų man reikia. Be to, visada einu į tas pačias parduotuves. Netgi maudymosi kostiumėlį perku nesimatavusi… Kartais drabužiai tinka, bet dažniausiai juos tenka nukišti giliai į spintą…”

Ką sako psichologai? Panašu, kad Aušra gerai jaučiasi tik tada, kai gali kontroliuoti padėtį. Laiką – taip pat. Moteris tiesiog nenori pripažinti, kad praėjo nemažai metų ir jos figūra pasikeitė. Tikėdama, kad atrodo taip, kaip anksčiau (nepriaugo ir nenumetė nei gramo), jaučiasi jaunesnė, tobulesnė…

Ką galima patarti? Jeigu bijote veidrodžių, į parduotuvę veskitės draugę, kurios figūra – tokia kaip jūsų. Tegul ji matuojasi jums patikusius drabužius – tarsi pamatysite save iš šono.

• Būtinai nueikite į matavimosi kabiną, kur yra ne vienas, o keli veidrodžiai ir jaukus apšvietimas – pajuskite drabužių matavimosi malonumą. Juk verta pirkti tik tuos drabužius, kuriuos iš tikrųjų, o ne galbūt galėsite vilkėti…