Anądien per radiją keli garbūs žmonės diskutavo apie tai, kad Vilniuje iki šiol nėra pagrindinio valstybės paminklo, skirto kovose dėl laisvės žuvusiems partizanams, kad nedega prie jų simbolinio kapo amžinoji ugnis. Sutarė, kad anksčiau to valdžia nedarė, bet dabar gal darys.

Prieš kokį pusmetį buvo kilęs šurmulys, kad artėja 600-osios Žalgirio mūšio metinės, o Vilniuje iki šiol nėra Vytauto Didžiojo paminklo. Susirinko garbūs žmonės, padiskutavo, pakeikė nieko nedarančią valdžią. Tuo viskas ir baigėsi. Valdžia nieko nedarė, paminklo statybos iniciatoriai – irgi.

Apie Lietuvos laisvės memorialą Lukiškių aikštėje kalbama bene pusantro dešimtmečio. Netgi konkursas buvo surengtas, garbūs architektai pateikė gerą tuziną labiau ar mažiau geresnių projektų. Garbūs žmonės padiskutavo, internete netgi balsavimą surengė. Galiausiai garbiai komisijai nė vienas projektas iki galo nepatiko, tad projektą tarsi ir globojantiems valdžios vyrams teko tik apgailestauti, kad jų svajonei nelemta išsipildyti.

Kalbos apie paminklus, skirtus vienai ar kitai Lietuvai nusipelniusiai asmenybei ar svarbiam istoriniam įvykiui, girdisi nuolatos. Vieniems kliūva, kad Vilniuje nestovi Jonas Basanavičius, kitiems – kad nėra nė vieno ant arklio sėdinčio didžiojo kunigaikščio, treti pasigenda Tautos namų. Iš tiesų – tai problema. Per du dešimtmečius sugebėta per vargus išstenėti tik paminklus, skirtus Gediminui, dėl kurio vaizdo lig šiol netyla aistros, karaliui Mindaugui, kuris buvo nedelsiant pamirštas, ir Vincui Kudirkai, kurio pamiršti neįmanoma, nes stovi Gedimino prospekte, bet kurį pagirti, regis, mažai kam burna prasiveria.

Kodėl taip yra? Drįsčiau teigti, kad pamatinė bėda – visi šie jau pastatyti ar dar tik norimi statyti paminklai yra valdiški. Jie statomi ne todėl, kad trokštami, bet todėl, kad reikia. Nes priklauso valstybei turėti tam tikrą privalomąjį paminklų rinkinį. O valdiškas daiktas dažniausiai būna pilkas ir besielis. Kaip pati valdžią įkūnijanti biurokratija.

Visai kas kita, kai paminklo statybos imasi entuziastai, siekiantys įamžinti jiems asmeniškai svarbų žmogų ar įvykį. Taip prieš penkiolika metų Vilniuje gimė Franko Zappos paminklas, taip gimė paminklas, skirtas Romainui Gary, taip šiomis dienomis gimsta paminklas Viktorui Cojui, baigiamas mūryti ir po kelių savaičių bus atidarytas Laisvės kelias.

Šiuos labai skirtingus paminklus vienija nebent amžinai viskuo nepatenkintų runkelių bambėjimas: kodėl stato tam, o ne kitam, kodėl tokį, o ne šitokį, kodėl įsiamžina ne tie, kurie stovėjo, o tie, kurie plytą nusipirko? Tačiau patys bambekliai savo trokštamų paminklų statybai nesugeba nei visuomenės suburti, nei pinigų surinkti, nei projekto parengti, nei paminklo sukurti. Kodėl? Gal todėl, kad iš tiesų jiems tai mažai rūpi?