Nors šalyje pats rinkimų debatų įkarštis, jų kokybė nepadeda vienareikšmiškai apsispręsti, kuri politinė partija geriausiai suvokia mūsų problemas ir mato aiškiausius jų sprendimo kelius, todėl yra verta mūsų balsų.

Prieš šiuos rinkimus debatai paskendo tūkstantyje pažadų ir smulkmenų, jų gausa ir fragmentiškumas neleidžia įžvelgti, kaip partijos mato Lietuvos valstybės ateitį. Ateities perspektyvos įstrigo pažadų klampynėje. Kodėl taip atsitiko? Kodėl politikai (neretai ir juos kalbinantys žurnalistai) pamiršta didelio visuomenės forumo kurtą Lietuvos valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“? Strategija yra pagrindinis ir svarbiausias ilgalaikis strateginis dokumentas, ji remiasi Nacionalinio saugumo strategijos nuostatomis. Visos valstybės valdymo institucijos, nepaisant jų valdymo lygmens, turėtų prisidėti prie strategijos įgyvendinimo – dinamiško ir visa apimančio proceso, skatinančio nuolat generuoti idėjas ir atlikti konkrečius darbus.

Tarp begalės techninio valstybės reformavimo detalių nebesimato jokios strategijos. Kuria kryptimi mes einame? Ką reiškia tai, kad į tradicinės partijos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovo postą su viltimi žvelgiantis Mantas Adomėnas pasisako prieš elektroninį balsavimą?

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ pamiršta. Lietuva, jos ateitis vėl plėšoma į partinius gabalėlius. Žinoma, jei šios strategijos iniciatoriai būtų buvę apdairesni ir į jos kūrimą įtraukę visas politines partijas, o ne tik didžiavęsi savo genialumu, jos prasmė tiek politinėms partijoms, tiek visai visuomenei būtų daug didesnė. Strategijoje, kurioje pakankamai aiškiai surašyta, ko turėtume siekti, rinkimų debatai galėtų tapti varžymusi, kas žino geresnius tų tikslų siekimo kelius.

Pačioje strategijoje tiksliai fiksuojama, kad sparčios kaitos kryptys negali būti tiksliai prognozuojamos, todėl numatyti ir greitai sukurti atitinkamas atsako ar prisitaikymo priemones labai sudėtinga. Kadangi Lietuva negali išvengti tiesioginės pokyčių įtakos, būtina ilgalaikė strategija, kuri stiprintų pamatinius visuomenės gebėjimus, užtikrinančius darnią valstybės raidą, padedančius reaguoti į pasaulinius ekonomikos ir aplinkos pokyčius bei pasaulinės konkurencijos spaudimą, kurti aukštą visuomenės gyvenimo kokybę.

Jei šios strategijos būtų laikomasi, politikai per rinkimų debatus būtų priversti atsakyti į klausimą, kokia Lietuvos darbotvarkė turi būti šiandien, jei norime šiuos tikslus pasiekti. Jei norime pristabdyti emigraciją ar apsispręsti, kokia – didelių ar mažų mokesčių valstybė turime būti. Jei siekiame sukurti žinių visuomenę ir pritraukti investicijų į didelės pridėtinės vertės technologijų pramonę, ar galime įvesti progresinius mokesčius, kad ir kaip patraukliai tai skambėtų pensininko ar žemos kvalifikacijos darbuotojo ausiai. Mūsų politinių partijų intelektiniai kūrybingumo, inovatyvumo ir energingumo ištekliai atrodo apgailėtini.

Tai, kad politinės partijos per rinkimus pamiršta Lietuvos valstybės ateities strategiją, yra tikras įrodymas, kad neturime teisės patikėti Lietuvos valstybės ateities vien tik politinėms partijoms, pirmiausia siekiančioms realizuoti savo siaurus partinius interesus, kurie ne visada sutampa su valstybės interesais.

Menininkas Vaidotas Žukas kaip tokios mūsų stagnacijos priežastis savo knygoje apie Molėtų miestelio istoriją „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“ įvardija mūsų apsnūdimą, konkurencijos dvasios praradimą. Menininkas mano, kad jei Lietuva būtų kitokia – spalvinga žydiškais garsais, kvapais, vaizdais, barzdotais žmonių charakteriais, gatvėse ir aikštėse būtų daug vaikų, daugiau emocijų, būtų daugiau natūralios opozicijos išpuikusiems ir išglebusiems lietuviams. Jis primena mokytoją Justiną Mikutį, kuris kartodavo, kad „lietuvis pradeda mąstyti tik tada, kai gauna su kuolu per kuprą“, neabejoja, kad tautinė įvairovė, kurią dabar matome Niujorke, Briuselyje, Londone ar Paryžiuje, būtų tas kupros niežėjimas, kuris neleistų paskęsti savimeilėje mūsų autochtonams.

Negalima sakyti, kad Lietuvos valstybėje viskas yra blogai ir nėra jokių pragiedrulių. Nors rinkimų kakofonijoje nėra lengva juos pamatyti, bet jų esama. Finansų ministrės Ingridos Šimonytės iniciatyva turėtų būti pradėta rūpintis tuo, jog rinkimų metais, naujos Vyriausybės formavimo ir jos darbo pradžios laikotarpiu, valstybės ižde būtu galima disponuoti pakankamomis lėšomis, kad būtų užtikrintas finansiškai sklandus valdžių pasikeitimas, išvengiant situacijų, kai naujai suformuota Vyriausybė savo darbą pradeda paveldėjusi tik einamąsias skolas be jokių finansinių išteklių.

Praėjusį trečiadienį Vyriausybė pritarė Finansų ministerijos pateiktam Stabilizuojamosios biudžeto politikos įstatymo projektui, kuriuo siekiama išlaikyti tvarius valstybės finansus, nepriklausomus nuo politinio ciklo. Siūloma, kad įstatymas įsigaliotų nuo 2014 m. Savaime suprantama, kad Lietuvės valstybė biudžeto atsargas galėtų kaupti tik tada, kai tam tikslui nebus reikalinga papildomai skolintis. Tokio finansų ministrės žingsnio negalima vadinti vien tik valdančiųjų rinkiminiu triuku. Šis įstatymo projektas brėžia naują politikų atsakomybės ribą.

Ar dažnai girdime, kad valstybės institucija energingai ir principingai įsitraukia į Lietuvos piliečių teisių gynybą? Tikrai nesame išlepinti tokių faktų gausos, bet praėjusią savaitę vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui rugsėjo pradžioje švietimo ir mokslo ministro patvirtintą naują stojimo į aukštąsias mokyklas tvarką. Kontrolierė reikalauja, kad būtų sustabdytas ir ministro įsakymas dėl geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo tvarkos įsigaliojimo. Taip ginami mūsų valstybės piliečių – moksleivių teisėti lūkesčiai gyventi teisiškai prognozuojamoje valstybėje.

Net ir pragyvenus 22 nepriklausomos valstybės metus politikai nori spręsti ir nuspręsti tada, kai jiems yra patogu ar jie turi tam laiko, o ne tada, kai piliečiai būna pajėgūs tokius sprendimus įvykdyti nesusigadindami gyvenimo.

Taigi, ne viskas yra blogai. Bet tikrai turime teisę į didesnį bendrąjį gėrį.