Neseniai Turkijos valdžia suėmė 83 kurdus, įtariamus ryšiais su teroristine laikoma Kurdistano darbininkų išlaisvinimo partija. Iš viso šiuo metu Turkijos kalėjimuose yra 2500 kurdų kovotojų, tarp kurių keturi – neoficialaus Kurdistano parlamento nariai.

Tuo tarpu Artimuosiuose Rytuose, ypač Irako šiaurėje toliau vyksta karas dėl naftos. Ties Irano-Irako siena jau keli mėnesiai netyla šūviai, niekaip nesibaigia ginkluota kova tarp kurdų ir islamo revoliucijos kovotojų. Jei Jungtinės Valstijos, kaip jos žada, dar šiais metais išves savo kariuomenę iš šiaurės Irako, pilietinis karas šioje teritorijoje neišvengiamas. Kadangi šios vietovės yra tolimas mažai kam žinomas užmirštas kampelis, todėl kas ten vyksta, labai mažai ką domina. Ir visai be reikalo.

Kurdai

Kurdai buvo nesantaikos tarp dviejų religinių imperijų – Persijos ir Osmanų valstybių šaltiniu, tai tęsėsi dar nuo Viduramžių laikų. Kurdai niekaip negalėdavo atsisakyti savo idenditeto, o sunkiai prieinamuose jų gyvenimo rajonuose buvo pasėtas grūdas įvairiausių pusiau kunigaikštysčių gyvavimui. Kurdai gyveno pagal savus įstatymus, visada svajodami apie savo nepriklausomą atskirą valstybę.

Situacija smarkiai pablogėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai šalys – nugalėtojos Didžioji Britanija su Prancūzija suraižė Artimuosius Rytus pagal savo nuožiūrą, sukūrė niekada iki tol neegzistavusias valstybes vedini savų interesų, visiškai ignoruodami vietines realijas.

Kurdai buvo tauta, kurią dauguma laikė pusiau laukine, visiškai nesuvaldoma ir nenusipelnusia valstybingumo. Todėl kurdai buvo „išdalinti“ tarp Turkijos, Irano, Irako ir Sirijos. Nedidelis gabaliukas kurdų teritorijos atiteko net Armėnijai. Daugiamilijoninė tauta taip ir nesulaukė net siūlymo pagalvoti apie savo apsisprendimo laisvę.

Turkijoje juos ilgus metus bandė nutautinti ir net sugalvojo naują pavadinimą – „kalnų turkai“. Irake Sadamas Huseinas kurdus nuodijo cheminiu ginklu, o Sirijoje iki nesenų laikų jiems apskritai neišduodavo net pasų. Šijitų valdomame Irane, kurdus, kurie pagal religiją yra sunitai, nuolat persekiodavo religiniu pagrindu. Suprantama, kurdų tokia padėtis visai netenkino. Visa šios tautos istorija XX amžiuje – nuolatiniai sukilimai, kurių didžioji dauguma pasibaigdavo pralaimėjimu ir kurdų lyderių nukankinimu. Tačiau visa tai atvedė prie to, kad šiandien kurdai yra didžiausia pasaulio tauta (apie 40 mln. žmonių), kuri neturi savo valstybės.

Po to, kai amerikiečiai okupavo Iraką, situacija, galima sakyti, iš esmės pasikeitė. S. Huseinas buvo pakartas, centrinė valdžia Bagdade tapo labai silpna, o šalies konstitucijoje šiaurės gyventojams (būtent ten ir gyvena kurdai) suteikė didelę autonomiją. Iš esmės, kaip teigia vokiečių savaitraščio „Stern“ apžvalgininkai, kurdai įkūrė savo valstybę. Anot vokiečių, valstybingumas čia pakankamai tvirtas, ekonomika irgi iriasi į priekį: Erbilyje, Dachuke bei Suleimanijoje netgi prasidėjo masinės namų statybos. Visa tai leido pradėti daryti „naftos doleriai“, pradėję plaukti iš kaimyninio Kirkuko, kuris yra vadinamas „neformaliu asocijuotu Kurdistano partneriu“.

Irako kurdų gyvenimas apskritai pradėjo normalėti, visą šią situaciją nuolat stebėjo kaimynai. Turkija ir Iranas draugiškai bijo, kad jų kurdai pareikalaus taip pat didelės autonomijos, gal net su galimybe pasitraukti iš minėtų valstybių. Irako arabai piktinasi, kad vietos kurdams šie arabai visai nebūtini ir visai realu, kad Kirkuko regiono naftos gręžiniai su visa infrastruktūra atsidurs Kurdistano teritorijoje. Amerikiečiai linkę išsaugoti Iraką tokį, koks jis dabar. Kita vertus, JAV nenori gadinti santykių su šio regiono strateginiu partneriu – Turkija. Tokiu būdu kurdai tapo rakštimi ne vienai šaliai.

Situaciją aitrina dar ir tai, kad patys kurdai visai nežada sustoti ties tuo, ką šiandien jau yra išsikovoję. Svajonė sukurti didįjį Kurdistaną niekur nedingo. Kitas vokiečių savaitraštis – „Focus“ – pripažįsta, jog kurdai šiuo metu pasaulyje yra „labiausiai nuskriausta“ tauta. Patys kurdai, suprasdami, kad daugiau teisių jiems nė viena valstybė, kuri juos valdo, ant lėkštutės neatneš, patys vis ryžtingiau ima veikti.

Su Turkija kurdų santykiai prastoki. Šios šalies armija yra apginkluota pagal visus NATO standartus, visiškai nesiskiria nuo vakarietiškų kariuomenių, kurios dažnai veikia „be ceremonijų“. Todėl ginkluota kurdų kova prieš turkus – labai nedėkingas reikalas. Apie tai byloja ir kelis dešimtmečius Turkijos pietryčiuose besitęsianti partizaninė kova – kurdai nugalėti čia neturi jokių šansų. Kita vertus, Ankara jau daugelį metų yra patikima JAV sąjungininkė, tuo tarpu amerikiečiai yra Irako kurdų gynėja. Situacija dviprasmiška, tačiau iš Turkijos žinių apie kurdų sukilimus beveik negirdėti. Kovotojai čia momentaliai areštuojami. Kiek kitokia situacija su Iranu.

Persai

Pagal kariuomenės modernumą Irano armija toli nusileidžia Turkijai, be to, Teheranas yra vienas iš didžiausių Jungtinių Valstijų priešų. Todėl kurdai ir supranta, kad šiose vietovėse „yra kur prasisukti“: partizaninis karas sunkiai prieinamuose kalnų regionuose laikomas vienas geriausių būdų kovoti prieš visą valstybę. JAV ir toliau į šią problemą „žiūrės pro pirštus“. Be to, ir ideologinė platforma šiuo atveju egzistuoja. Formaliai „Kurdistano darbininkų išlaisvimimo partija“ (KDIP) kovoja tik dėl didesnės autonomijos nuo Irano, bet ne dėl atsiskyrimo nuo šios islamiškos šalies. Išeitų, kad kurdai čia – tik separatistai, nors kai kas juos laiko teroristine organizacija. Kurdai deklaruoja, kad jų tikslas dabartinę teokratinę, religinę santvarką pakeisti „demokratine“ – moterims suteikti daugiau teisių, ginti religines ir tautines mažumas. Išeitų, kad kurdų partija – visai ne barzdoti teroristai su automatais, o kovotojai už pažangą.

Iš esmės ši kova trunka jau ilgus metus. Kadangi KDIP neturi galimybių jokia politine veikla užsiimti oficialiai (ji vadinama teroristine), kurdai iš tiesų nesustoja kariavę: puola pasienio postus, patrulius ir kitus smulkius karinius objektus. Savo ruožtu iraniečiai karts nuo karto šukuoja kurdų sukilėlių stovyklas. Visai neseniai kurdai Irano armijos kantrybės taurę perpildė, kai nukovė vieną Islamo revoliucijos korpuso generolą Abbasą Kasemi. A. Kasemi automobilį kurdai susprogdino, žuvo visi juo važiavę, tarp jų ir pats generolas.

Atsakas buvo griežtas ir žiaurus: Iranas šalia Irako sienos dislokavo 5 tūkst. karių, sunkiąją karo techniką ir artileriją. Operacija buvo siaubinga: iraniečiai kirto kaimyninės šalies sieną, patrankomis sunaikino kelias kurdų gyvenvietes. Nesnaudė ir kurdai – jie pašovė dešimtis vienetų šarvuotos technikos. Irano valdžia pareiškė, kad jų kariuomenė ir toliau naikins bet kokias kurdų karines formuotes. Tačiau nuostolių nebus išvengta, nes kovos veiksmai vyksta kalnų regionuose, kur kurdai turi įsirengę specialias vietas snaiperiams ir žino daugybę slėptuvių bei atsitraukimo keliukų. Ekspertų tvirtinimu, tikroji padėtis šiose vietose apskritai mažai kam žinoma, nes kariniai veiksmai vyksta labai atokiose vietovėse.

Negalima sakyti, kad ir kurdams labai gerai sekasi. Neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad Erbilyje šalia Irano konsulato įvyko masinė manifestacija, kurioje Teherano buvo reikalaujama iš kurdų žemių išvesti kariuomenę. Priešingu atveju buvo grasinama uždaryti kalnų pasienio perėją, iš kurios į Iraką tiekiama labai didelė eksporto dalis. Centrinė Irako valdžia, kuri apskritai nenori kištis į kurdų reikalus, išreiškė nepasitenkinimą, kad jei karo veiksmai pasienyje nesibaigs, gali kilti tarpvalstybinis diplomatinis konfliktas.

Kita vertus, kurdai pareiškė, kad jie nesiliaus kovoję už nepriklausomybę ir kasdien mūšiams yra pasirengusi didesnė nei 100 tūkst. kareivių armija. Nugalėti tokią karinę jėgą iraniečiams užtruktų ne vienerius metus, juolab, kad kovos regionai kur kas palankesni kurdams. Taigi, oficialaus Teherano kalbos gali išvirsti į ilgus metus trunkantį alinantį karą.

Arabai ir amerikiečiai

JAV, kurios kariuomenė iki šiol dar yra šiauriniame Irake, kol kas tvirtai pati nežino, kaip į visą šią situaciją reaguoti. Iš vienos pusės – mirtinas piešas – islamiškasis Iranas įsiveržia į svetimos valstybės teritoriją, kurioje šeimininkauja amerikiečiai. Iš kitos pusės, jau vadovaujant Barakui Obamai, kurdų partija buvo įtraukta į teroristinių organizacijų sąrašą. Padėtis dvejopa, o jei dar prisiminsi, kad tai gausus naftos regionas, galva visai susisuka.

Jei bus laikomasi dabartinio plano, JAV armija iš šiaurės Irako turi pasitraukti jau iki šių metų pabaigos. Tačiau dabartinė situacija tokiam planui yra labai nepalanki. Negana to, kad ir ties šiaurine siena padėtis labai nestabili, pilietinis karas gresia kiek piečiau esančiuose rajonuose. Jau beveik aišku, kad amerikiečiams išėjus, kurdai pasiims Erbilį, Dachuką ir Suleimaniją. Bet kartu spėjama, kad kurdai savo kontrolę įves ir Pešmerge. Tačiau kas bus su Kirkuku – iš esmės niekas nežino. Šis miestas (o kartu ir provincija) – tikras nesutarimų katilas.

Visų pirma, tiesiai po kojomis – 4 proc. pasaulio naftos atsargų (palyginumui: visoje Libijoje – 3 proc.). Dėl to Kirkukas išlieka unikaliu miestu, dar vadinamu pasaulio naftos sostine.

Antra. S. Huseino laikais kurdai Kirkuką laikė savo istorine sostine. S. Huseinas bandė masiškai iškeldinti kurdus iš šio miesto, išvarytų kurdų namus atiduodavo arabams. Atėjus amerikiečiams, procesas tapo atvirkštinis – kurdai iš savo buvusių namų pradėjo varyti arabus. Dabar ir vieni ir kiti laukia: kada čia „rimtai susiėmus“ ir išsiaiškinus santykius kalašnikovais.

Tiek kurdų lyderiai Erbilyje, tiek ir centrinė Bagdado valdžia nėra kvailiai – abi pusės supranta, kad Kirkuke milijardai dolerių tiesiog voliojasi po kojomis. Iš pradžių buvo galvojama surengti referendumą, tačiau 2007 m. situacija buvo dar sudėtingesnė ir nenorėta kurstyti aistrų. Mat jei Kirkukas atitektų kurdams, pastarieji jau tą pačią dieną paskelbtų nepriklausomą valstybę. O ką tada darytų oficialus Bagdadas? Taigi, šiandien abi pusės nesnaudžia ir galanda kalavijus, belaukdami kol JAV jūrų pėstininkai išvažiuos namo…

Abiems besivaidijančioms pusėms visai neblogai, jei amerikiečiai pasiliktų: kurdai supranta, kad jie šiame regione dabar yra šeimininkai. O arabai, gyvenantys Kirkuke, taip pat nori, kad JAV kariuomenė neišeitų, nes kurdai prieš juos Kirkuke tada pradės rengti masinius pogromus… Tuo tarpu Vašingtone kasosi pakaušius: pats prezidentas jau pažadėjo išvesti kariuomenę. Žmonių juk neapgausi – į Iraką amerikiečiai įsiveržė visai ne atominės ar cheminės bombos ieškoti… Juk čia – pigiausia pasaulyje nafta, kurios visiems norisi. Juolab, kad negalima gi buvo šios naftos palikti Iranui, kurios kariuomenė su kiekviena diena stiprėjai ir kelia vis didesnę grėsmę demokratiniams procesams. Gavęs 4 proc. pasaulio naftos atsargų, šunybių pasauliui Iranas tikrai prikrėstų.