Minėdami septintąsias Rusijos agresijos prieš Gruziją metines, turėtume pripažinti, kad tada Gruziją nuo aneksijos po 5 dienų karo išgelbėjo tik stebuklas. Žvelgiant iš aneksuoto Krymo ir viso nešvaraus Rusijos karo su Ukraina perspektyvos tokia mintis neatrodo nei kvaila, nei mistinė.

Rusijos tankai žlegėjo į Tbilisį, iki kurio rusams buvo likusi gal valanda. Kas sustabdė Putiną?

Vargu ar tas stabdys buvo tarptautinė reakcija. Rusijos tankų nesustabdė ir vangi ES pirmininkavusio Prancūzijos prezidento Sarkozy „taikdarystė“. Lenkijos, Lietuvos, Estijos ir Ukrainos prezidentų beatodairiškas ryžtas nusigauti į bombarduojamą Gruziją ir drauge su gruzinais laukti Tbilisio šturmo? Tai buvo gražus Adamkaus ir jo kolegų gestas, garantavęs karštus gruzinų jausmus Lietuvai. Bet net ir tai negalėjo sustabdyti Putino.

Galbūt Putinas tuomet dar nebuvo toks įžūlus? Gal agresorių, norėjusį pakarti Prezidentą Saakašvilį, sustabdė Putino noras dar pasipuikuoti G8 draugijoje?

Neatmestina. Vis dėlto realesnis stabdys galėjo būti Gruzijos armijos profesionalumas, palyginti su lėta Rusijos karo mašina, leidęs gerokai pristabdyti puolimą. Mažai kas žino, bet gruzinai per tas penkias karo dienas kaip reikiant įkrėtė Rusijos kariaunai. Vien ką sako faktas, kad buvo sunkiai sužeistas Rusijos puolimui vadovavęs generolas leitenantas Chruliovas.

Galbūt tai nulėmė Putino suvokimą, kad iki tol, kol nemodernizuos kariuomenės, jis negali spjauti į visą pasaulį, todėl Gruzijos užgrobimas buvo atidėtas vėlesniam laikui. Negalima pamiršti ir fakto, kad Prezidentas Bushas įsakė JAV 5-ajam laivynui plaukti į Juodąją jūrą prie Gruzijos krantų.

Bet gali būti ir taip – kodėl ne, juk tai taip būtų panašu į nykų slaptosios policijos agentą, koks yra Putinas – jis neužėmė Tbilisio tik todėl, kad Rusijos prezidentu tuo metu buvo ne jis pats, o jo pakištukas Medvedevas, kuriam būtų atitekę jei ne visi, tai bent nemaža dalis „pergalės“  laurų.

Šiandien jau nesvarbu, kokia buvo stebuklo priežastis. Nes dabar jau aišku – jei Rusija būtų užpuolusi Gruziją šį rugpjūtį, o ne 2008 metais, Putino tankų niekas nebūtų sustabdęs.

Apskritai toks Putino veidas, kokį Europa ir JAV pagaliau įžvelgė pernai, atsiskleidė bū tent penkių dienų karo metu. Tik niekas to nenorėjo matyti. Ne tik Prancūzijoje, kuri, ne pra ėjus nė metams po agresijos prieš Gru ziją, Ru sijai ėmėsi statyti du „Mistral“ laivus. Ne tik JAV, kur Obama ir Clinton vaikiškai bandė per krauti santykius su vagių įstatymo autoritetu.

Tokio Putino niekas nenorėjo matyti net Lietuvoje. Todėl Rusijos agresija buvo greitai pamiršta. Tą įtemptą naktį Tbilisyje buvusį Adamkų pakeitė Grybauskaitė. Kuri dar iki Prezidento rinkimų išdidžiai pareiškė, kad Lietuva per daug bendrauja „su ubagais“, tarp kurių galvoje pirmiausia turėta Gruzija, ir metėsi į draugystę, tiesa, nepavykusią, su turtuoliais Putinu ir Lukašenka.

Galima būtų prisiminti – tik kas dabar tuo patikės – kaip Grybauskaitė 2010-ųjų vasarą demonstratyviai rodė panieką į Brazausko laidotuves atvykusiam Saakašviliui. Tai vienas gėdingiausių Lietuvos diplomatijos puslapių – Lietuvos vadovė solidarizavosi su Putinu.

Negana to, Kubiliaus Vyriausybė lyg niekur nieko žiauriai apkarpė išlaidas krašto apsaugai. Prireikė šešerių metų ir dar įžūlesnės Putino agresijos prieš Ukrainą, kad Lietuvos lyderiai sužinotų, jog Lietuvos kariuomenėje beveik nebeliko kovinių vienetų – batalionų.

Rusijos karo prieš Gruziją varpai vis dar skambina. Ne tik gruzinams. Jie skambina ir mums.