Rasa Vaitkevičienė

Nors dauguma lietuvių dirba mažai fizinių jėgų reikalaujantį darbą, per didžiąsias tradicines metų šventes vis dar prisikertame tarsi sunkiai dirbę XIX amžiaus valstiečiai. Tyrimai rodo, kad šventiniu laikotarpiu priaugame vidutiniškai po kilogramą svorio. O stojantį nuo patiekalų gausos skrandį, gurguliuojantį žarnyną dažnas malšina ne susilaikydamas nuo valgio, o dar vienu maisto papildu „nuo skrandžio“.

„Persivalgius kur kas geriau ne papildais gydytis, o verčiau išeiti į gryną orą pasivaikščioti – naudos bus daugiau“, – pataria Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Limas Kupčinskas.

Problema – persivalgymas

Profesorių kalbinome jau žinodami jo griežtą požiūrį į maisto papildus: smalsiems žurnalistams L.Kupčinskas ne sykį yra pataręs tiesiog išmesti daugybę įvairiausių maisto papildų – ir ne vien nuo skrandžio. Tad ir šįsyk, paklaustas, kokiomis priemonėmis patartų įveikti virškinimo negalavimus, L.Kupčinskas priminė: geriausias vaistas nuo virškinimo sutrikimų – saikas.

Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos stacionare per metus gydoma apie 2,2 tūkst. pacientų, ir tarp jų vargu rastume konkrečiai dėl persivalgymo nukentėjusį ligonį. Tačiau sergančiųjų kasos uždegimu, kepenų ligomis dėl nesaikingai per šventes vartoto alkoholio pasitaiko neretai.

Kita vertus, jei prisiminsime tradicinį Velykų stalą, tai, be šios šventės atributo margučių, ant jo būtinai bus daug riebių, kaloringų patiekalų, ir visko būtina prisiragauti iki soties – kaip ir liepia lietuviško vaišingumo papročiai.

L.Kupčinsko vertinimu, tokius XIX a. valstiečiams tikusios mitybos įpročius jau seniai metas keisti. Vis dėlto kitų šalių patirtis rodo, kad šie įpročiai kinta arba su natūralia kartų kaita, arba dėl kryptingų profilaktinių programų, nes vaikystėje ar jaunystėje įgytus įpročius žmogus vėliau keičia labai sunkiai.

Suomiai, prieš keletą dešimtmečių gilinęsi, kodėl Rytų Karelijoje smarkiai išaugo mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, išsiaiškino, kad medkirčiai, ilgą laiką sunkiai dirbę ir maitinęsi riebiu kaloringu maistu, jį tebevalgė ir po to, kai žmogaus fizinę jėgą miškuose pakeitė našūs mechanizmai. Viršytos kalorijos atsigręžė prieš juos pačius – augančiu antsvoriu, padidėjusiu cholesterolio kiekiu, infarktais ir insultais.

Žolelės ir papildai nepadės

Tad nieko stebėtina, jei sėdimą darbą dirbantys, tačiau per šventes it medkirčiai prisikirtę žmonės pasijunta prastai – stoja skrandis, ėda rėmuo, spaudžia „po duobute“, pykina, gurgia žarnynas. Gelbstimasi įvairiai: nuo mamų ir močiučių pamėgtų vaistažolių, vandenyje išmaišytos geriamosios sodos iki maisto papildų.

L.Kupčinsko vertinimu, dauguma tokių  priemonių – menkai efektyvios, trumpalaikio, neaiškaus ar net rizikingo poveikio. Štai gydymas vaistažolėmis (fitoterapija) – medicinos sritis, tad joje esama racionalaus grūdo, juk nemažai žinomų vaistų kažkada pirmiausia buvo išskirti iš vaistažolinių preparatų. Tačiau tokį gydymąsi labai sunku kontroliuoti: nežinomos medžiagų koncentracijos, neretai nežinomos ir pačios vaistažolių veikliosios medžiagos.

„Todėl persivalgius, atsiradus nemaloniems simptomams, veiksmingiau kurį laiką pabadauti ar išgerti fermentų, o ne vartoti kad ir gerai žinomus senelių vaistažolių receptus“, – perspėja gydytojas.

O štai jei prasideda nesiliaujantis vėmimas ar viduriavimas, tai jau pavojingi simptomai, ir būtina ne ieškoti papildo ar „ko nors stipresnio“ su pipirais, bet kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti rimtos ligos požymiai.

Vartojant maisto papildus bene didžiausia bėda yra ta, kad lietuviai dažnai juos pasiskiria patys, nepasitarę su gydytoju, ir vartoja be jokio saiko, kone saujomis: vieną piliulę – kad gerai augtų nagai ar plaukai, antrą – nervams raminti, trečią – nuo virškinimo sutrikimų ar galvos skausmo.

Pats profesorius kai kurių papildų skiria vartoti ligoniams: atitinkamų B grupės vitaminų – sergantiems skrandžio autoimuniniu uždegimu ar reta Vilsono liga, kasos fermentų – lėtinio kasos uždegimo atveju arba kai dalis kasos pašalinta po chirurginės operacijos. „Tačiau sveikam, visaverčiu maistu besimaitinančiam žmogui jokių maisto papildų tikrai nereikia“, – įsitikinęs gydytojas.

Gastroenterologijos klinikos vadovo vertinimu, maisto papildų prekyba daugeliu atvejų tėra sumaniai žmonių patiklumą išnaudojantis verslas. Iki šiol daugelio papildų efektyvumas nėra moksliškai patvirtintas, o neva gydomasis poveikis neretai tėra vadinamasis placebo efektas – kai ligonio savijauta pagerėja tik dėl psichologinio jo paties įsitikinimo.

Ypač atsargiai derėtų vertinti egzotiškus maisto papildus iš Kinijos ar Indijos vaistažolių – dėl neaiškios ar net apgaulingos sudėties jie patikliems vartotojams jau yra prikrėtę nemažai bėdų.

Tyrimai pribloškė

Linkusiems aklai pasikliauti „stebuklingų žolelių“ papildų galia L.Kupčinskas primena prieš trejetą metų Kanados mokslininkų atliktą tyrimą. Genetiniais metodais ištyrus daugumą šalies rinkoje pardavinėjamų vaistažolinių maisto papildų paaiškėjo, kad tik 20 proc. papildų tikroji sudėtis atitiko reklamuojamą sudėtį. Pasitaikė atvejų, kai tirtuose homeopatiniuose egzotiškuose preparatuose aptikta žinduolių išmatų miltelių ar šlapimo nuosėdų.

Taigi, užuot ieškojus papildo sustojusiam skrandžiui, profesorius pataria per Velykas tiesiog paisyti saiko. Tai universalios tiesos, kurių esama ir religinėje moralėje, ir etikoje, juk remiamasi ilgaamže žmonijos patirtimi, tad neatsitiktinai persivalgymas laikomas viena didžiųjų nuodėmių.