"Scanpix" nuotr.

Alano (Aylano) Kurdi kūnelis buvo išmestas į Turkijos paplūdimį ir sukrėtė pasaulį bei pagaliau atkreipė Vakarų dėmesį į pabėgėlių iš Sirijos krizę. 2-ejų metukų mažylis buvo tik vienas iš daugelio Kurdi šeimos narių, bėgančių nuo karo, o šios šeimos istorija – atspindys visų sirų tragedijos, rašo “The New York Times”.

20 interviu

Kai turkų pareigūnas kėlė į Turkijos paplūdimį išmestą Alano kūnelį, jo paauglys pusbrolis buvo vienas autobuse, važiuojančiame per Vengriją. Jo teta Stambule prižiūrėjo kūdikį, o šios sūnus ir dukra dirbo 18 valandų per dieną, kad šeima turėtų už ką nusipirkti maisto. Dešimtys kitų giminaičių – tetų, dėdžių ir pusbrolių taip pat paliko Siriją arba kūrė planus, kaip tai padaryti.

Prasidėjus karui politiniai ryšiai, tautybė ir religija tapo gyvybės ar mirties klausimu.

Alanas, kurio mama ir brolis nuskendo kartu su juo, priklausė išsibarsčiusiam po visą Siriją kurdų mažumos, kurią nuo seno persekiojo režimas, klanui. Jo artimiausi giminaičiai gyveno Sirijos sostinėje Damaske, sunkiai kalbėjo kurdiškai, save vadino sirais ir nesikišo į politiką. Prasidėjus karui politiniai ryšiai, tautybė ir religija tapo gyvybės ar mirties klausimu. “The New York Times” padarė interviu su 20 Alano giminaičių Irako Kurdistane, Stambule, Vokietijoje, Sirijoje.

Alano senelis gimė Kobanėje – kurdų enklave, esančiame Sirijos šiaurėje, netoli sienos su Turkija. Po tarnybos armijoje jis persikraustė į Damaską, apsigyveno skurdžiame Rukineddine rajone, atidarė kirpyklą ir susituokė su iš Damasko kilusia kurde. Rukineddine greitai augo, dygo vis nauji savarankiškai statomi pastatai, kuriuose apsigyvendavo neturtingi pabėgėliai iš kaimo. Vėliau rajonas tapo revoliucijos prieš Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą židiniu.

Alano seneliai susilaukė šešių vaikų. Jie gyveno paprastą gyvenimą ir vengė kištis į kurdų ir vyriausybės konfliktą. Vaikai vasaras leisdavo rinkdami alyvuogių derlių Kobanėje, bet visada save laikė miestiečiais. Dauguma vaikų metė mokyklą po devynių klasių ir perėmė tėvo profesiją.

Broliai Alanas ir Ghalibas / "Scanpix" nuotr.

Fatima – vyriausioji dukra pirma emigravo. 1992 m. ji persikėlė į Kanadą, kur susituokė su Irako kurdu. Netrukus jie išsiskyrė ir ji liko viena su sūnumi. Ji atkreipė spaustuvės, kurioje dirbo naktimis, viršininkės dėmesį.

“Ji pasakė: “Kiekvieną naktį aš tave išmokysiu 10 angliškų žodžių, – pasakojo Fatima. – Visą kitą aš išmokau žiūrėdama animacinius filmukus su sūnumi.”

Anglų kalba padėjo jai gauti kirpėjos licenciją, kitą darbą ir pilietybę – tai kas įgalino kitų šeimos narių keliones.

Fatima tapo patarimų, informacijos ir pinigų šaltinis Sirijoje likusiai šeimai. Kai prasidėjo karas, ji kūrė planus ir siuntė pinigus, kad šeima galėtų gauti prieglobstį Vakaruose.

Niekur nesiruošė bėgti

Vis dėlto prieš karą Kurdi šeima neplanavo palikti Sirijos. Jie įleidinėjo šaknis, taupė, įsigijo nuosavybės Sirijoje. Konfliktas Damaske įsižiebė 2011 m. pavasrį, kai Alano tėvas Abdullah Kurdi pradėjo šeimyninį gyvenimą su Rihanna iš Kobanės. Protestams išplitus, Rihanna grįžo į Kobanę gimdyti Ghalibo – Alano vyresniojo brolio. Abdullah važinėjo tarp Kobanio ir Damasko, kur dirbo šeimos kirpykloje.

Jei kas parašytų melagingą skundą prieš mane kad šis kurdas padarė taip ar kitaip, aš niekada negrįsčiau namo.

Kai kurie šeimos nariai simpatizavo taikioms “Arabų pavasario” demonstracijoms, bet dauguma vengė į jas įsitraukti. Netrukus sekė režimo reakcija – žmonės buvo suiminėjami, o kurdai ar neturintys politinių ryšių buvo paskelbti atpirkimo ožiais.

“Prasidėjus revoliucijai aš pastebėjau skirtumus tarp manęs ir kitų, rasizmą, – teigė Abdullah. – Kiekvienas policininkas galėjo tave apkaltinti. Jei kas parašytų melagingą skundą prieš mane kad šis kurdas padarė taip ar kitaip, aš niekada negrįsčiau namo.”

Viena kartą pareigūnai įsiveržė į Kurdi giminaičių namus ir išsivedė du brolius, kurie nedalyvavo jokioje politinėje veikloje. Nuo tada apie juos niekas nieko negirdėjo.

13-metis Alano pusbrolis Shergo matė, kaip žuvo jo draugas. Jam į kaklą pataikė policininko paleista kulka, kai jis protestavo prie mokyklos. Vyriausybės artilerija pradėjo apšaudyti Damasko priemiesčius, kliuvo ir Kurdi šeimos nariams.

Kobanėje – taip pat nebuvo saugu. Iš pradžių užklupo ekonominės bėdos – nebuvo darbo. Abdullah išvyko į Stambulą uždarbiauti. Kobanėje liko jo žmona, kuri augino Ghalibą ir pagimdė Alaną.

Jie mušė jį ir mušė su ginklu. Tada jie įdavė 15-mečiui sūnui ginklą ir liepė nušauti tėvą.

Tuomet atslinko naujas pavojus – Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”), kuri persekiojo kurdus ir kitas mažumas. 2014 m. rugsėjį ISIS apšaudė Kobanę. Pasklido gandai, kad islamistai puls miestą. Alano giminaičiai suskubo pabėgti į Turkijos pasienį. Ten islamistams į rankas pakliuvo Alano tėvo brolis Mohammadas.

“Jie mušė jį ir mušė su ginklu, – verkdama pasakojo jo žmona Ghousoun. – Mano akyse.” Tada jie įdavė 15-mečiui sūnui ginklą ir liepė nušauti tėvą.

“Jie kartojo, kad mes esame netikėliai, bet mes ne tokie”, – prisimė Ghousoun, kuri tuomet parkrito ant žemės ir meldė pasigailėti. Islamistai pasigailėjo.

Niekur nelaukiami

Tuomet jų šeima perėjo Turkijos sieną. Nors turkų policija daugumą pabėgėlių grąžino atgal Ghousoun šeimą išgelbėjo Turkijos kurdė, kuri suteikė jiems prieglobstį tvarte.

Kobanėje šeimos alyvuogės buvo sudegintos, namai sunaikinti ir 18 giminaičių nužudyti.

Kanada reikalavo įrodymų, kad jie pabėgėliai, o Turkija sirams suteikė svečių statusą, kurio Kanada nepripažino.

Alano tėvas dirbo ir gyveno vienoje Stambulo siuvyklų, o uždirbtus pinigus siuntė šeimai. Kai šeima atvyko pas jį, vyras visiškai puolė į neviltį, nes negalėjo jų išlaikyti. Vienintelis būstas, kurį jie galėjo išsinuomoti, buvo toli nuo jo darbo ir jis turėjo pakeisti darbą į menkiau apmokamą ir sunkesnį – už 12 valandų darbo dieną nešiojant cemento maišus jis gaudavo tik 9 dolerius.

Kitiems šeimos nariams Turkijoje sekėsi ne ką geriau. Net vaikai buvo priversti dirbti. O vis daugėjant pabėgėlių, kurie sutikdavo dirbti už mažesnę algą, daugelis neteko darbo. Abdullah sesuo Hivrun tvarkė viešbučio kambarius, brolio žmona Ghousoun plovė indus restorane, jos sūnus dirbo parduotuvėje.

Planai pasiekti Vakarus atrodė nerealūs. Kanadoje gyvenanti sesuo Fatima surinko 20 tūkst. dolerių Mohammadui ir jo žmonai Ghousoun bei 5 vaikaims prieglobsčiui gauti. Tačiau Kanada reikalavo įrodymų, kad jie pabėgėliai, o Turkija sirams suteikė svečių statusą, kurio Kanada nepripažino.

Hivrun pateikė prašymą gauti prieglobstį Vokietijoje. Praėjusią vasarą ji gavo žinią, kad jai pokalbis paskirtas tik 2016 m. rugsėjo 27 d.

Mirtina kelionė

Abdullah, Mohammadas ir Shergo bandė kirsti upę ir patekti į Graikiją. Policija juos pagavo, sumušė ir išvarė atgal.

Birželį Mohammadas nusipirko bilietą žmonių kontrabandininkų valtyje ir per Graikiją pasiekė Vokietiją.

Alano 16-metis pusbrolis Yasseras, norėdamas išvengti šaukimo į kariuomenę, taip pat pabėgo iš Damasko  ir su žmonių kontrabandininkais perplaukė Viduržemio jūrą.

Įsitempęs, nepatyrusiai laviruodamas tarp bangų jis aiškino vaikams: “Aš su jumis, nesijaudinkite.” Netrukus valtis apvirto.

Hivrun ir jos vyras buvo pirmieji, kurie su vaikais bandė pasiekti Graikiją jūra. Su keturiais vaikais ir suaugusiu sūnėnu kontrabandininkai juos susodino į guminę valtį, bet jos variklis neveikė ir tik Hivrun “pakėlus vėją” kelionė buvo atšaukta. Per kitą bandymą jie jau buvo jūroje, kai prakiuro valtis. Po šio bandymo Hivrun pasiėmė vaikus ir grįžo į Stambulą bei pasižadėjo sau niekada nekelti kojos į valtį. Jos vyras ir sūnėnas vis dėlto pasiekė Graikiją.

Netrukus ir Abdullah nusprendė su šeima kirsti Viduržemio jūrą. “Mes nusprendėm vykti į rojų”, – paaiškino jis.

Po kelių minučių jūroje maža valtis pasivertė ir nuskendo. Abdullah tuoj po to pasakojo, kad bandė laikyti Ghalibą ir Alaną, o žmonai šaukė: “Tik laikyk galvą aukščiau vandens!”. Tačiau visi trys vienas po kito nuskendo.

Kiti tragiškos kelionės dalyviai liudijo, kad Abdullah perėmė vairalazdę, kai kontrabandininkas paliko valtį. Įsitempęs, nepatyrusiai laviruodamas tarp bangų jis aiškino vaikams: “Aš su jumis, nesijaudinkite.” Netrukus valtis apvirto.

Kai kurios žiniasklaidos priemonės pranešė, kad irakiečių pora, kuri tos kelionės metu neteko dviejų vaikų, teigė, kad Abdullah pats buvo kontrabandininkas. Tačiau tradiciškai kontrabandininkai palieka prie vairalazdės pabėgėlį mainais į nuolaidą už kelionę, o vėliau ir patys irakiečiai tą patį patvirtino.

Pats Abdullah tikina, kad negavo jokios nuolaidos, o perėmė vairalazdę, nes kažkas turėjo vairuoti valtį.

Alano nuotrauka pažadino Vakarų pasaulį, bent jau trumpam. Tačiau tai neišsprendė nei pabėgėlių krizės, nei Kurdi šeimos bėdų.

Abdullah brolis Mohammadas, esantis Vokietijoje, nerimauja, kad prireiks metų, kol legaliai pavyks parsivežti žmoną iš Stambulo ir neatmeta galimybės, kad ši su vaikais bandys nelegaliai pasiekti Vakarų Europą.

Dėl tos pačios priežasties Hivrun sulaužė sau duotą pažadą ir su vaikais kirto Viduržemio jūrą bei pasiekė Vokietiją.

Tiesa, Alano pusbrolis Yasseras optimistiškas dėl Vokietijos, kurią jis pasiekė. Virš jo lovos kabo Vokietijos vėliava. Jis pasiilgo mamos, bet jau šiek tiek kalba vokiškai ir net turi vokietę draugę. Jis planuoja atidaryti kirpyklą.

“Nenoriu meluoti ir sakyti, kad esu nelaimingas. Aš laimingas!” – sakė jis.

Visą originalų straipsnį rasite čia