Nusikalstamumas Lietuvoje būtų mažesnis, o nusikaltimai – mažiau žiaurūs, jei mūsų šalyje būtų kitokia bausmių sistema ir jei į laisvę išėję nuteistieji neatsidurtų užribyje.

Po tragedijos Panevėžyje, kai nusikaltėliai išprievartavo ir gyvą automobilyje sudegino moksleivę, ekspertai pateikė daugybę vertinimų, visuomenė – dar daugiau klausimų, buvo ne tik rasti nusikaltimą padarę asmenys, bet ir nustatyti visi klerkai bei verslininkai, kurių nusikalstamas abejingumas neužkirto kelio šiai tragedijai. Tačiau vienas klausimas iškeltas nebuvo: kas suformavo tokius pabaisas? Nebuvo tokio klausimo, natūralu, kad nėra ir atsakymų. Tad į šį klausimą pabandys atsakyti “Veidas”.
Dauguma pastebėjo, kad įtariamieji merginos nužudymu teisti jau po keletą kartų ir jų kriminalinė biografija itin įspūdinga. Vienas jų savo karjerą pradėjo nuo nepilnamečių kolonijos, vėliau tęsė Pravieniškių suaugusiųjų pataisos namuose. Ten buvo taip stipriai “pataisytas”, kad laisvėje siautėjo kaip laukinis žvėris, ir dabar, tikėtina, gaus laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.
Beje, dabar visų plačiai aptarinėjamas atvejis nėra unikalus – iš tikrųjų daugumos nusikaltėlių žiaurumo pagrindai suformuojami ne namuose, ne mokykloje ir net ne gatvėje, o įkalinimo įstaigose. Pas mus nusikaltusių paauglių problema išsprendžiama itin greitai: prasikaltę paaugliai uždaromi į Kauno nepilnamečių koloniją. Nors išties juos reikėtų gydyti, daug dėmesio skiriant psichologinei reabilitacijai. O ką prasikaltę paaugliai gauna įkalinimo įstaigoje? “Zeko” mąstymo pagrindus, nes ir ten, kaip suaugusiųjų kolonijose, jau senokai gyvuoja vadinamosios kalinių kastos, žargonas ir savos taisyklės.
Dauguma jaunuolių stipriai ir būna pažeidžiami kaip tik pirmojoje įkalinimo įstaigoje. Vėliau kalinio filosofija jiems tampa artima, o nusikaltimai tampa tarsi gyvenimo būdu.
Didžiuma mūsų visuomenės už nusikaltimus reikalauja kuo griežtesnių bausmių, tačiau žmonės nesupranta, kad taip jie pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Lietuvoje vidutinė laisvės atėmimo bausmė yra daugiau nei ketveri metai (Skandinavijos šalyse vidutinė laisvės atėmimo bausmė – trys keturi mėnesiai), bet svarbu žinoti, kad dveji metai įkalinimo įstaigoje yra būtent ta riba, kurią peržengus žmogaus buvimas įkalinimo įstaigoje tampa nebe auklėjimu ar atgailavimu už padarytus nusikaltimus, o nuteistojo mąstymo ir gyvenimo būdo lūžiu. Žmogaus, kuris kalinamas ketverius ir daugiau metų, galvoje vyksta negrįžtami procesai. Absoliuti dauguma jų išėję į laisvę nebemokės normaliai gyventi, nesugebės užsidirbti pinigų, be to, bus pikti ant viso pasaulio ir kerštaus pirmam pasitaikiusiajam jų kelyje. Dauguma buvusių kalinių laisvėje neužtrunka: vėl padaro žiauresnį ar mažiau žiaurų nusikaltimą ir grįžta “namo”, į koloniją.
Taigi Lietuvoje veikianti bausmių ir įkalinimo sistema veda į aklavietę, į vis žiauresnius nusikaltimus, didindama nesaugumo jausmą, todėl šioje srityje būtinos permainos. Lygiai taip pat stipriai tobulinti ir gerokai daugiau finansų skirti reikia ir teistųjų grįžimo į laisvę socialinėms programoms. “Juk vieno nuteistojo išlaikymas Lietuvos visuomenei kainuoja 18 tūkst. Lt per metus. Jei kažkokia panaši suma būtų skiriama buvusio kalinio reabilitacijai laisvėje, nė kiek neabejoju, kad į įkalinimo įstaigas grįžtų gerokai mažiau asmenų, padariusių naujus nusikaltimus, šie nebūtų tokie žiaurūs, o visuomenės saugumo jausmas padidėtų”, – dėsto Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros docentas Alfredas Kiškis.
„Taip, tikrai esama ligonių, kuriuos reikia izoliuoti nuo visuomenės. Bet daugeliu atvejų, kai kalinyje įžiūri žmogų, yra didelė tikimybė, kad jis pasikeis. Dauguma žmonių, kurie ateina į reabilitacijos centrą, kurie jame ir apsigyvena, dažnai į kalėjimą jau nebesugrįžta, – pasakoja Lietuvos kalinių globos draugijos reabilitacijos centro vadovė Milda Bliumenzonienė. – Jei tie jaunuoliai Panevėžio rajone būtų buvę prižiūrimi, kas nors jau būtų pamatęs, kas jiems darosi, ir, galimas daiktas, nusikaltimas nebūtų įvykęs.“
Svarbiausia, kad atlikę bausmę žmonės turėtų kur apsigyventi, turėtų kur įsidarbinti, turėtų kur pasitikrinti sveikatą, o jei yra priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio – ir dėl to sulauktų pagalbos. Jei viso to nebus arba bus tik iš dalies, turėsime tai, ką turime šiandien: daug tragedijų ir daug į įkalinimo įstaigas vis sugrįžtančių nuteistųjų. Juk pastaraisiais metais po amnestijos ar dėl lygtinio paleidimo į laisvę išeina po 2–3 tūkst. kalinių. Ir jei jie neturi kur dėtis ar neturi iš ko pragyventi, tada kiekvienas iš mūsų esame potencialūs jų taikiniai.

Įkalinimo vietų daugėja

2012 m. probacijos tarnybos iš viso prižiūrėjo 21 107 asmenis (3260 iš jų bausmės vykdymas atidėtas, 2950 nuteisti laisvės apribojimo bausme, o 1005 iš pataisos įstaigų paleisti lygtinai).
„Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad bausmę atlikęs žmogus iš mūsų įstaigos išeina lyg ir tinkamai pasirengęs gyvenimui, bet negalime numanyti, kas jam atsitiks rytoj. Tiesa ta, kad šiandien nuteistieji nelabai turi kur eiti, laisvėje jie labai sunkiai gali susirasti darbo. Tada jie pradeda blaškytis, todėl pasitaiko tragedijų. Rimtų nusikaltimų riziką dar labiau padidina narkotikai ir alkoholis, kuriuos laisvėje jie gali vartoti be saiko“, – komentuoja Alytaus pataisos namų direktorius Kęstutis Jasmontas.
Kad nuteistieji sugrįš į kalėjimą, rizika labai didelė. JAV teisingumo statistikos biuro skirtingais metais atlikti tyrimai atskleidžia recidyvizmo mastą: iš dešimties buvusių kalinių penki į kalėjimus grįžta greičiau nei po trejų metų, o 2007 m., kai iš kalėjimų išėjo daugiau kaip milijonas kalinių, 16 proc. už grotų grįžo dar tais pačiais metais. Pasirodo, didžiausia naujo nusikaltimo tikimybė (daugiau kaip 70 proc.) – teistiems už įvairias vagystes, bet ir sunkius nusikaltimus padarę nusikaltėliai neretai nusikaltimus pakartoja (2,5 proc. prievartautojų, 1,2 proc. žudikų).
Lietuvos kalėjimų departamento duomenimis, 2012 m. laisvės atėmimo bausmė buvo skirta 536 asmenims, kurie ne vėliau kaip prieš metus jau buvo teisti laisvės atėmimu. Vadinasi, 16,4 proc. išėjusiųjų į laisvę atgal sugrįžo pirmaisiais metais.
Taigi nei dabartinės Lietuvos bausmių sistemos, nei buvusių kalinių reabilitacijos sistemos vykusiomis nepavadinsi.
M.Bliumenzonienė kritikuoja visą mūsų baudžiamąją sistemą, kuri, užuot perauklėjusi nuteistuosius, sukuria visą arsenalą galimybių pasireikšti jų kriminaliniam potencialui. „Kai žmogus dvyliktą kartą kali Vilniaus pataisos namuose ir nežino kodėl, bet elgiasi vis blogiau, nuoširdžiai nesuprantu, kokią funkciją atlieka tokia įstaiga ir kodėl ji dar neuždaryta“, – stebisi M.Bliumenzonienė.
Pasak jos, nėra ko stebėtis grįžtamumo į pataisos namus mastu, nes jie tampa tiesiog „namais“, kuriuose už nieką nereikia mokėti, o dar laukia savi draugai. Tiesa ta, kad buvusieji įkalinimo įstaigose vėliau jų nebebijo.
“Pasaulinė tendencija, kad įkalinimo vietų ir jų darbuotojų daugėja (Lietuvoje turime 10 įkalinimo įstaigų ir daugiau nei 3,7 tūkst. jose dirbančių darbuotojų – G.S.), įrodo, jog kalėjimų sistema nutolo nuo kadaise jai keltų tikslų, nesugeba atskirti pataisomų ir nebepataisomų nuteistųjų ir ilgainiui tampa pramone, kuri prasikaltusį asmenį dažnai tik dar labiau sugadina”, – įsitikinęs Norvegijos kriminologas ir sociologas Nilsas Christie.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.