V.Romanovo įsteigta partija šiandien neturi jokio politinio svorio ir, atrodo, net neketina jo didinti. Tačiau keistuolio verslininko nurašyti nereikėtų – tapti politiku jis turi galimybių.

Vieni žinomi verslininkai jį niekina, kiti prisibijo, o treti gerbia dėl sėkmingai įsukto verslo, kultūros ir sporto rėmimo. Visuomenėje daug kas laiko jį kvaileliu, tačiau gavusieji jo dosniai barstomos paramos trupinį – kelia jį į padanges. Tokį Lietuva mato Vladimirą Romanovą – bankininką, kuris dalykinio verslo susitikimo viduryje staiga gali pradėti deklamuoti eiles ar pasakoti apie krepšinio subtilybes, o žurnalistų paklaustas apie „Žalgirio“ areną ar įsteigtos partijos programą – it ūmios karštinės ištiktas pradėti kliedėti apie arijų tautą.
Kauno milijonierius – spalvinga asmenybė, hobių jau sukaupęs visą puokštę, o prieš pusmetį žengęs dar ir į politiką. Vasarį Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) prezidentas V.Romanovas įsteigė Lietuvos žmonių partiją. Kas tai – dar viena užgaida ar rimtos ambicijos? Nors politologams politinės šio politinio tvarinio perspektyvos kelia juoką, nurašyti V.Romanovo nevertėtų – atkaklumo, užsispyrimo ir garbės troškimo jis tikrai nestokoja.

Kam V.Romanovui partija?

Praėjo jau beveik pusmetis, kai Lietuva išgirdo apie naują Kauno verslininko V.Romanovo idėją – Lietuvos žmonių partiją, tačiau per visą ši laiką iš partijos nė šnipšt: nei pažadų pagerinti gyvenimą, nei narių prisistatymo, nei programos paviešinimo. Net internetinio tinklalapio nėra. Vienintelė žinia, kad partija dar nenumirė vystykluose – partijos užregistravimo faktas ir su V.Romanovu siejamuose leidiniuose pasirodžiusi žinutė su nuotrauka, kaip visur suspėjantis verslininkas kartu su partijos nariais ąžuoliukus sodino. Tačiau net tokiame straipsnyje be V.Romanovo oficialiai pristatytos Lietuvos žmonių partijos pirmininkės Joanos Šimanauskienės nieko nematyti.
Regis, kol kas partija jokių žinomų žmonių nepriviliojo, tad daugiau ir rodytis nėra kam. O tai, kad sklandančios kalbos apie partijai priklausančius daugiausiai ŪBIG darbuotojus nėra iš piršto laužtos, suponuoja partijos valdybos sudėtis – absoliuti dauguma valdybos narių yra grupės įmonių darbuotojai ar iš V.Romanovo paramą gaunančių sporto klubų atstovai. Beje, V.Romanovas savo naujajai partijai narių ieškojo net per 65 metų jubiliejaus šventę, vykusią birželį Kauno „Žalgirio“ arenoje, kur stalai buvo nukrauti ne tik vaišėmis, bet ir prašymais priimti į partiją.
Kol kas nei partijos, nei jos steigėjo ambicijos neaiškios. Ar partija ketina dalyvauti rinkimuose, „Veidas“ pirmiausia pasiteiravo partijos pirmininkės J.Šimanauskienės, kurios vadovaujamos, veiklos nebevykdančios bendrijos „Viltis“ Kauno miesto valdininkai nei gražiuoju, nei piktuoju nesugeba iškrapštyti iš didžiulių miestui priklausančių patalpų. Iki rinkimų likus trims mėnesiams išgirdome, kad partija dar neapsisprendė. O, ar naujoji partija turi programą, kurios steigiamajame suvažiavime dalyviai patvirtino net akyse neregėję? „Kokią programą?“, – nesuprato partijos pirmininkė. Tik po kiek laiko susivokusi J.Šimanauskienė prisiminė, kad programa yra, bet daugiau kalbėti nepanoro. Pasikalbėti apie partiją bei politines ambicijas su “Veidu” nepageidavo ir partijos steigėjas V.Romanovas, pareiškęs, kad “su „Veidu“ negalėtų kalbėti joks save gerbiantis žmogus.”
Iš pačių partijos gimdytojų taip nieko ir nesužinojome, o politologai ir politikai vertindami šį naują darinį buvo vieningi – jokių perspektyvų Lietuvos žmonių partija neturi, tad ir numirs ji taip pat tyliai, kaip ir užgimė.
„Aš asmeniškai mažai domiuosi tuo reiškiniu, nes nematau jam jokių perspektyvų. Pirmiausia, tai tipinis auglys, kuris auga priešrinkiminėje kampanijoje. Savęs pristatymas viešoje erdvėje liudija pakankamai stiprų avantiūristinį užtaisą. Politiniame Lietuvos gyvenime ši partija vaidins daugiau neigiamą vaidmenį. Paprasčiausiai vadovaujamasi principu, kad tam tikros verslo grupės interesai statomi visų pirma ir net sąskaita bendrų nacionalinių interesų, – komentavo politologas Česlovas Laurinavičius. Politologui susidarė įspūdis, kad steigiant partiją vadovaujamasi nuoskauda.
Politologė Jūratė Novagrodckienė priduria, kad toks tvarinys rinkimuose šiandien negalėtų surinkti nė vieno procento balsų, nes visiškai neaiškūs jo siekiai, vertybės ir labai prieštaringa partijos steigėjo V.Romanovo asmenybė.
Tuo tarpu konservatorius Jurgis Razma net nesiėmė vertinti šio naujojo darinio: „Niekada nevertinu dalykų, kurie yra visiškai nereikšmingi ir neaiškaus turinio. Nemanau, kad tai prasmingas užsiėmimas kalbėti apie darinį, pasivadinusį partija, kuris turi nulinę įtaką politiniuose procesuose“.
Tad kam V.Romanovui ta partija reikalinga, jei ją įsteigus nesiimta jokios viešai matomos aktyvios veiklos? J.Novagrodckienė iškelia kelias prielaidas. Pirma, verslas labai dažnai nori eiti į politiką ir bandyti tvarkyti reikalus politinėmis priemonėmis. Antra, lyderiai kartais nori vienaip ar kitaip pasireikšti. Trečia, pačių lyderių nepritarimas tam, kas Lietuvoje vyksta bei noras parodyti, kad kažką kitaip darytų. „Šią partiją galima vertinti, kaip dar vieną iš V.Romanovo projektų“, – apibendrina politologė.
Kaune sklando gandai, kad vienas iš šios partijos atsiradimo motyvų galėtų būti ir finansinis. Esą masina ir 1 proc., kurį galima pervesti partijoms – teigiama, kad Ūkio banko įmonės grupės darbuotojai 2 procentus Gyventojų pajamų mokesčio buvo raginami pervesti „Žalgirio“ klubui, o 1 proc. – Lietuvos žmonių partijai.
Beje, nors partijos ideologija neaiški, neramina, kad jos steigėjas V.Romanovas sau leidžia viešai pasiūlyti Lietuvos vadovams pastudijuoti komunizmo ideologą Karlą Marksą ar pareikšti, kad Vladimiras Putinas teisėtai laimėjo rinkimus.

Mėgsta pasipuikuoti, o tikslo siekia atkakliai

Nors šiandien Lietuvos žmonių partija politinėje plotmėje yra tuščia vieta, nurašyti V.Romanovo ir jo partijos nevertėtų. „Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtino, kad keistuolio, o kartais kvailelio kaukę šis verslininkas užsideda sąmoningai, siekdamas dėmesio. O po šia kauke – tikslo atkakliai siekianti, įžūli, pasipuikuoti mėgstanti asmenybė.
Politologo Alvido Lukošaičio vertinimu, dabartinė partija neturi jokių resursų išskyrus finansinius, tačiau pinigai daug ką lemia. O, kaip parodė Viktoro Uspaskicho pavyzdys, su rusišku akcentu kalbantis įžūlus, šou laidose kėdes zulinantis veikėjas, oponentus sau leidžiantis išvadinti grubiais epitetais ar necenzūriškai susikeikti, gali ne tik prajuokinti žiūrovus, bet ir pavergti rinkėjų širdis – ypač pasibalnojęs populizmo arklį. Visa tai turi ir V.Romanovas.
Ką tik 65 metų jubiliejų atšventęs Kauno verslininkas tiesiog kunkuliuoja idėjomis. Jis šoka, valdo krepšinio ir futbolo klubus, groja pianinu, žaidžia krepšinį su “Žalgirio” veteranais, o savo kūrybos eiles deklamuoja ir tiesioginiame eteryje paprašytas pristatyti įsteigtą partiją, ir kreipdamasis į svečius jubiliejaus šventėje.
Jis mėgsta būti giriamas, o jei niekas negiria – pasigiria pats. „Kartais iš jo kalbų susidaro įspūdis, kad valstybė turi remti išskirtinai krepšinį, o jis toks administratorius. Romanovas visus laurus bando sau prisiskirti ir dėl arenos statybos, nors jo indėlis labai kuklus. Visą atsakomybę, rūpestį buvo prisiėmusi Vyriausybė, savivaldybė, ir ES fondai. V.Romanovas iš kuklumo nemirtų. Jam svarbu pasigyrimas – dėl to ir tie šokiai, krepšinio žaidimas su veteranais“, – verslininką charakterizavo vienas jį pažįstantis Kauno veikėjas, pridūręs, kad Lietuvoje dar dar, o Rusijos platybėse ar Vieningoje krepšinio lygoje Rygoje jis puikuojasi dar daugiau.
Kalbama, kad būtent dėl asmeninio pasipūtimo ir spaudos puslapių dėmesio – ypač užsienio žiniasklaidos, Rusijoje gimęs V.Romanovas 2009 m. buvo sugalvojęs kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, nors tai padaryti gali tik Lietuvos pilietis pagal kilmę.
O grupės valdomoje žiniasklaidoje jis nesivaržo išspausdinti straipsnių, kur pasaulio teisuolio tonu komentuoja „Žalgirio“ rungtynes ar valdomo škotų futbolo klubo „Hearts of Midlothian“ peripetijas, giriasi savo įžvalgiais sprendimais ir keikia ne visada aiškius priešus, kuriuos vadina iškrypėliais. Beje, apart jau minėto arijų tyrinėjimo kova su iškrypėliais kitas pono Romanovo pomėgis – verslininkas juos mato ir versle, ir sporte, ir žiniasklaidoje.
Dar vienas V.Romanovo bruožas – užsispyrimas. Užsibrėžto tikslo jis siekia itin atkakliai. Štai nors dalyvaudamas televiziniame šokių projekte, kur visus papiktino nepelnytu laimėjimu, iki gyvenimo galo užsidirbo Buratino pravardę, jam tai nė motais – verslininkas įsirengė prabangią šokių salę, trenere nusisamdė Europos šokių čempionę Editą Daniūtę ir še tau – neseniai iškovojo pirmą vietą Vilniaus šokių festivalio konkursinėje programoje.
Nors V.Romanovo humorą mažai kas supranta, pasišaipyti jis nevengia ir pats iš savęs. Kai birželį 65-merių metų jubiliejaus proga gavo Don Kichoto skulptūrėlę, V.Romanovas į mikrofoną išrėžė: „Joks aš Don Kichotas. Aš Buratinas!“.
V.Romanovas, regis, nesupranta, kad kiekvienas karalius turi turėti savo juokdarį – jis pats ir juokdarys, ir karalius.

Kovoje nesirenka priemonių

Nors visuomenėje bando susikurti įžūlaus atlapaširdžio gelbėtojo įvaizdį, matyti, kad kovoje jis nesirenka priemonių ir neturi skrupulų. Jau tapo tradicija V.Romanovui kasmet suremti špagas su kokiu įtakingu šalies verslininku ir viešai išsivanoti – prieš keletą metų susikibo su savo krikštasūnio tėvu Kęstučiu Pūku, pernai – su Tautvydu Barščiu, o šiemet – Dariumi Mockumi.
Paprastai net dėl milijonų susiginčiję verslininkai viešumoje stengiasi išlaikyti orų toną ar atsiriboti nuo komentarų, tuo tarpu V.Romanovas oponentą pliekia tarsi gatvės mužikas – T.Barštį išvadino generolu asilo protu, o D.Mockų ir jo aplinką – psichiškai nesveikais žmonėmis.
Ir šioje srityje V.Romanovas savo interesams nesibodi pasinaudoti sau priklausančia žiniasklaida ir „Kauno dienoje“ ar „Vilniaus dienoje“ išspausdinti pagiežingus straipsnius. Susipykus su T.Barščiu „Kauno dienoje“ pasirodė straipsnis, esą T.Barštys gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, o dabar „Kauno diena“ kasdien raportuoja apie D.Mockaus koncerno nemokumą ir psichines ligas. Teisybės dėlei verta pastebėti, kad šįkart žiniasklaidą savo mūšio laukui pradėjo naudoti ne V.Romanovas, o D.Mockus, kurio koncernui priklausančiame portale atsirado straipsnis apie esą per Ūkio banką, kurio pagrindinis akcininkas yra V.Romanovas, plaunamus pinigus ir ryšius su buvusiais įtakingais teisėsaugos pareigūnais.
Galbūt dėl to kalbėti apie V.Romanovą viešai daugelis “Veido” kalbintų žmonių nesiryžo – matyt, mažai ką masina tikimybė verslininkui priklausančioje žiniasklaidoje sužinoti, kokiomis psichinėmis ligomis sirgo. Kai kurie prašė neminėti pavardžių, o dalis nemalonių santykių su šiuo verslininku turėjusių asmenų nenorėjo V.Romanovo net prisiminti.
„Gailiuosi, kad jį pažinau, nieko nenoriu apie jį prisiminti. Tai blogiausias gyvenimo prisiminimas“, – tvirtino vienas kartu Ūkio banke dirbęs pašnekovas, kategoriškai atsisakęs apie jį kalbėti. Tokių pačių citatų rengiant publikaciją teko išgirsti ne vieną. Akivaizdu, kad po V.Romanovas savo kelyje per sutiktus neįtikusius žmones pervažiuoja, kaip buldozeris.

Artimiausios bendražygės – moterys

Kad ir koks ekscentriškas, kvailas ar aršus viešumoje atrodytų vienas turtingesnių Lietuvos žmonių, jo nuopelnų versle nepaneigsi – buvęs jūrininkas ir taksistas įkūrė sėkmingai veikiantį Ūkio banką, o verslą įsuko ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. V.Romanovui priklauso molžemio gamyklos, boksitų kasyklos Balkanų regione.
„Ko jau ko bet fantazijos iš Vladimiro neatimsi. Jos turi į marias“, – stebisi prieš 20 metų pirmą kartą su V.Romanovu susidūrusi Kauno miesto tarybos narė Ona Balžekienė.
O kaip jam tas fantazijas pasiseka įgyvendinti? Į ši klausimą O.Balžekienė turi atsakymą. Jos nuomone, vienas iš V.Romanovo skiriamųjų bruožų – jo versle visuose pagrindiniuose postuose dirba moterys: ištikimos jam, jo verslui, darbščios, išmintingos ir be galo lojalios. „Vienoje kompanijoje juokėmės – atimk moteris iš V.Romanovo ir šiaip sau jam būtų. Jam Dievulis įdėjo proto, kad pasirėmė darbščiomis, lojaliomis moterimis, kurios ir įgyvendina tas jo fantazijas“, – mano O.Balžekienė.
Kas tos moterys, kuriomis V.Romanovas apsistatęs tarsi amazonių kariauna? Artimiausias jo ratas, esantis beveik nuo pirmųjų žingsnių versle – sesuo Olga Gončaruk, Ūkio banko stebėtojų tarybos narė Ala Kurauskienė, „Kauno arena“ direktorė ir ŪBIG valdybos pirmininkė Angelė Dementavičiūtė. Tuo tarpu žmona Svetlana, kurios grožio įkvėptas dar jaunystėje pradėjo rašyti savo eilėraščius, nuo verslo atsiribojusi ir kursto šeimos židinį. Pora užaugino vieną sūnų Romaną.
Be sėkmingo verslo kitas V.Romanovo nuopelnas, kurį minėjo ne vienas pašnekovas  – lietuviams svarbaus „Žalgirio“ išgelbėjimas nuo žlugimo. O trečias – parama. Įsteigęs labdaros ir paramos fondą jis remia kultūrą, atveža į Lietuvą pasaulinio garso kolektyvus, skyrė pinigų cerkvių atstatymui, nemokamai į kultūrinius renginius pakviečia neišgalinčius ten apsilankyti žmones.
„Jis daug daro, labai daug. Po Bronislovo Lubio mirties tokių verslininkų nebelikę. Be jo paramos Kaunui viskas koncentruotųsi Vilniuje“, – teigiamą verslininko pusę piešia vienas nenorėjęs prisistatyti Kauno miesto tarybos narys.
Kad ir koks įvairiapusis būtų V.Romanovas, akivaizdu, kad šiandien mums užtenka V.Romanovo kaip ekscentriško verslininko ir sporto klubų savininko. Ekscentriškų politikų ir taip jau turime per akis.

V.Romanovo citatos

Apie saugumą:
„Aš neprisimenu, kada turėjau apsaugą, išskyrus vairuotoją su ginklu. Nieko nebijau, todėl, kad mane tiesa saugo“.
2012 m. “Kauno diena“

Apie rinkimus Rusijoje:
„Pagaliau pasipylė pavėluoti sveikinimai Vladimirui Putinui su jo pergale Rusijos prezidento rinkimuose. Ši pergalė ypač įtikinama tokio didelio masto organizuotos provokacijos ir melo dėl negarbingų rinkimų fone”.
2012 m. “Kauno diena”

Apie kultūrą:
„Manau, kad žmogui išlikti žmogumi padeda menas ir kultūra“.
2009 m.

Apie savo partiją:
„Į partiją nepriimsiu iškrypėlių ir užsieniečių, kurie apgaudinėja Lietuvos tautą“.
2012 m. “TV3” Savaitės komentaras