Ar prezidentės ir besiformuojančios valdančiosios koalicijos susidūrimas dėl Vyriausybės sudėties yra vertybinio ir partinio požiūrio į politiką sankirta, ar tai tik prezidentės Dalios Grybauskaitės diplomatijos ir Konstitucijos suvokimo stoka?

Nenoras įsileisti į didžiąją politiką Viktoro Uspaskicho primena Rolando Pakso pašalinimą iš prezidento posto. Rinkėjų valia svarbi, bet yra ir kitų svarbių dalykų, kurie būtini užimant svarbius postus valstybėje. Norint užimti aukščiausius valstybės postus, reikia gauti ne tik rinkėjų mandatą, bet ir konstitucinę legitimizaciją. Tai stabilios demokratijos bruožas. Bet kuris rinkimų laimėtojas susiduria su konstitucine stabdžių ir atsvarų sistema, neleidžiančia tiesiu taikymu iš rinkėjų glėbio šauti į aukštus valstybinius postus. Tam tarnauja mūsų Konstitucija, kurios legitimumas yra aukštesnis už bet kokius Seimo rinkimus.

Čia kyla klausimas: kiek ir kaip prezidentė turi teisę daryti įtaką Vyriausybės sudėčiai? Kokia Vyriausybė būtų stabilesnė? Nes ne tik legitimi, bet ir stabili Vyriausybė yra mūsų Konstitucijos ginama vertybė. Ar tikrai prezidentė D.Grybauskaitė turi teisę „obezglavit“ Darbo partiją? Ar, priešingai, prezidentė turi konstitucinę pareigą rasti būdų, kaip eliminuoti iš Vyriausybės ir Seimo postų dalybų asmenis, kurie ne tik kelia nepasitikėjimą, bet ir yra rimta kliūtis Vyriausybės stabilumui.

Belieka priminti, kad po 2004 m. Seimo rinkimų socialdemokratai jau ėjo į koaliciją su Darbo partija ir kokių buvo kilę Vyriausybės problemų po tuometinio ūkio ministro V.Uspaskicho asmeninių verslo projektų, prisidengiant Lietuvos valstybės vardu Maskvoje.

Esama pagrįstų abejonių, kad ir šį kartą V.Uspaskichas su savo verslo projektu “Darbo partija” sieks panašių tikslų. Ką jau kalbėti apie tai, kad Darbo partijos byla teisme turi didelę tikimybę pasibaigti šios partijos likvidavimu ir jos vadovų atsidūrimu už grotų. Belieka tik spėlioti, kaip tarptautinė bendruomenė įvertintų, jei nuo Lietuvos ES pirmininkavo posėdžių pakylos su antrankiais būtų išvesdintas ministras ar Seimo pirmininkas.

Vis dar neatsakyta ir į klausimą, koks yra Darbo partijos, aktyvios rinkėjų balsų pirkimo nusikaltimų dalyvės, mandatų legitimumas. Žinoma, būtų akivaizdžiai persistengta neigiant V.Uspaskicho ir jo bendražygių mandatų legitimumą užimti Seimo narių kėdes, kita vertus, būtų dar didesnis persistengimas ir konstitucinis tiesmukiškumas neigti prezidentės konstitucinę teisę aktyviai dalyvauti formuojant Vyriausybę ir apsaugoti Ministrų kabinetą nuo destruktyvių asmenybių.

Tikra tiesa yra tai, kad pagal Lietuvos Konstituciją prezidentas neturi konstitucinių galių primesti ministrui pirmininkui ministrų kandidatūrų ir Vyriausybė turi būti sudaryta iš tokių ministrų, kuriuos remia Seimo dauguma. Remiantis europinės parlamentinės demokratijos principais, kurie yra įtvirtinti mūsų Konstitucijoje, prezidentė negali laisvai pasirinkti ministro pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo. Bet Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad negalima ignoruoti ir to, kad prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui.

Taigi bendruoju atveju, jei Lietuvos politinė kultūra būtų tokio lygio, kad nekiltų jokio pagrindo abejoti išrinktų į Seimą politikų mandatų legitimumu ir būtų akivaizdžiai aišku, jog šie politikai veiks valstybės, o ne savo asmeniniais interesais (kaip jau yra buvę), prezidentę būtų galima smerkti už nepagrįstą konstitucinį aktyvizmą. Bet dabartinės Darbo partijos egzistavimo ir dalyvavimo politikoje aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad prezidentė turi ne tik konstitucinę teisę, bet net ir pareigą užkirsti kelią į Vyriausybę asmenims, galintiems sukelti Vyriausybės stabilumo problemų.

„Prezidentės raginimas formuoti Vyriausybę be Darbo partijos atstovų yra labai pavojingas demokratijai, mes tam nepaklusime“, – taip būsimasis premjeras, Lietuvos socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius reagavo į prezidentės nenorą leisti prie valdančiosios koalicijos prisijungti Darbo partijai. Ar tikrai toks prezidentės apsisprendimas pavojingas demokratijai? Ar demokratijai būtų daug pavojingiau, jei į valdančiąją koaliciją patektų V.Uspaskichas ir jo kišeninė partija? Į šį klausimą reikia ieškoti atsakymo ne tik prezidentei D.Grybauskaite, bet ir būsimam premjerui A.Butkevičiui.

Kas yra Darbo partija? Ar tai tik eiliniai populistai, kurių po Lietuvos, kaip ir bet kurios kitos demokratinės valstybės, padange visada buvo ir bus? Iš tiesų Darbo partija niekada nebuvo tik eiliniai populistai rėksniai. Ši politinė partija, gimusi kaip visą Lietuvą apimanti verslo organizacija, visada buvo V.Uspaskicho verslo projektas. Bylos teismuose liudija, kad šis projektas vykdomas neretai prasilenkiant su įstatymais. Darbo partijos veiklos būdai ir politinė kultūra yra akivaizdi antikultūra. Naujausi įrodymai, kad V.Uspaskicho kontroliuojamos žiniasklaidos grupės “Balsas” žurnalistų darbas apmokamas neaiškios kilmės vokeliais, tik patvirtina tai, kas visada sklandė ore: V.Uspaskichas ir jo politinė partija yra tiesiog politiniai manipuliatoriai ir sukčiai.

Ko iš tikrųjų siekia V.Uspaskichas? Ar buvimas premjeru, Seimo pirmininku, ministru yra tik jo, kaip vidutiniškų gabumų vaikino, ambicija įrodyti sau ir savo aplinkai, kad jis gali pasiekti politikos olimpą, ar vis dėlto ši veikla susijusi su siekiu skleisti destrukciją Lietuvos valstybėje?

Būtų nesąžininga lyginti Darbo partiją ir Tėvynės sąjungą, kurios narys Vitas Matuzas sulaukė kaltinimų dėl korupcijos, nes Tėvynės sąjungos partijos eilinis nepretenduoja nei į Seimo vadovaujamas pareigybes, nei į postus Vyriausybėje.

Vis dėlto būtų neteisinga pamiršti, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai patys kalti dėl žemo Lietuvos politinės kultūros standarto. Jų sąjunga su Arūno Valinsko juokdariais sukūrė precedentą, į kurį dabar galima apeliuoti. Kuo V.Uspaskichas blogesnis už A.Valinską? Ar tikrai sukčius yra blogiau nei chamas ir juokdarys?

Ar prezidentė D.Grybauskaitė praėjusią savaitę galėjo būti diplomatiškesnė ir savo politinę valią formuluoti ne kategoriškai reikalaudama valdančiąją daugumą sudaryti be Darbo partijos, o tiesiog derėtis dėl valdančiosios daugumos – ne atmetant visą Darbo partiją, bet tik neįsileidžiant į Vyriausybės sudėtį tam tikrų asmenų, kurie gali sukelti Vyriausybės nepatikimumo ir nestabilumo problemų?

Į šį klausimą bus atsakyta tada, jei prezidentei pavyks tinkamai atlikti savo konstitucinę pareigą neįleisti į Vyriausybę V.Uspaskicho ir jo sėbrų purvo. Jei šis tikslas nebus pasiektas, prezidentei teks ieškoti būdų, kaip keisti savo griežtą ir kategorišką požiūrį, kuris neduoda rezultatų, į nuosaikesnį, diplomatiškesnį, bet duodantį trokštamą rezultatą.