BFL

Dar visai neseniai, prieš savivaldybių rinkimus, viešoje erdvėje buvo daug diskutuojama apie partijų ir visuomeninių judėjimų teisių sulyginimą. TV, žurnaluose ir interneto portaluose autoritetingi apžvalgininkai prognozavo partijų įtakos sumažėjimą ir nepartinių judėjimų populiarėjimą. Buvo kritikuojamos partijų ydos, skelbiama, kad jas nukonkuruos visuomeniniai judėjimai. Buvo ir tokių kas patikėjo tokia perspektyva ir visa galva nėrė į visuomeninių judėjimų steigimą. Jeigu visas partijų galimybes turi nepartiniai judėjimai, tai kam tos partijos?

Tačiau apie partijų „mirtį“ politikoje buvo per anksti paskelbta.

Jau po savivaldybių tarybų rinkimų paaiškėjo, kad nepartiniai judėjimai neįgaus realaus svorio politikoje. Vos du reikšmingesni judėjimai sugebėjo rimčiau pasireikšti savivaldybių tarybose ir įnešti sumaišties – tai Artūro Zuoko „Taip“, bei Visvaldo Matijošaičio „Vieningas Kaunas“.

Kauniečiai kol kas nieko ypatinga nenuveikė, tačiau savo elgesiu įrodė, kad niekuo nesiskiria nuo kitų Kauno politikų. Todėl jiems išlikti judėjimu bus sunku ir labiausiai tikėtinas scenarijus yra šio judėjimo išsivaikščiojimas po partijas. O Artūras Zuokas visa galva ir gana sėkmingai nėręs į „nepartinės“ politikos sūkurį galiausiai visgi pamatė tokio buvimo politikoje neperspektyvumą ir paskelbė, kad kuria partiją!

Prieš rinkimus ponas A. Zuokas daug aiškino, kad yra nusivylęs partijomis, o politikoje reikia naujo vėjo, tačiau jau po kelių mėnesių kapituliavo. Visuomeninis judėjimas visgi pasirodė per silpnas organizacinis darinys, o mero postą kaip tribūną gavęs apsukrusis politikas nutarė nešvaistyti politinio kapitalo ir panaudoti jį per Seimo rinkimus. Nesunkiai galime nujausti, kad naujos partijos veiklą Seime galėtų koordinuoti merienė Agnė Zuokienė, o sėkmės porinkiminių derybų atveju mero postą į premjero iškeistų ir pats A. Zuokas.

Taigi jau dabar galime daryti išvadą, kad „nepartinis kelias“ politikoje negali pakeisti partinio. Jis produktyvus tik siekiant trumpalaikių tikslų. Politikoje trumpos distancijos bėgikai nėra labai vertinami o ir patys politikai nelabai bertina trumpas politines distancijas.

Taigi tai atrodo pabaiga istorijos, kurioje nepartiniai judėjimai turėjo pakeisti partijas, o Lietuva turėjo tapti unikalia bepartine politine sistema. Dviratis neišrastas.