Bent du mėnesius galime būti ramūs: nebus pakelta ar įvesta naujų mokesčių arba kitais būdais pasunkintas piliečių gyvenimas. Seimas išėjo atostogų. Prieš išeidamas atostogauti nusprendė, kad kitų metų pradžioje vyksiančiuose savivaldos rinkimuose negalės dalyvauti visuomeninės organizacijos. Tokios galimybės buvo galima tikėtis po Konstitucinio Teismo nutarimo, skelbiančio, jog tai, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į savivaldybių tarybas būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Tiesa, įvedus įvairių apribojimų (reikiamo skaičiaus parašų surinkimas, finansinis užstatas), Seimas suteikė galimybę piliečiams individualiai išsikelti save kandidatais savivaldos rinkimuose. Premjeras Andrius Kubilius pateikė “rimtą” priežastį, kodėl visuomeninių organizacijų negalima įsileisti į rinkimus: valstybės institucijos neįgalios užtikrinti visuomeninių organizacijų priežiūros ir kontrolės organizuojant ir finansuojant rinkimų kampaniją.

Druskininkų meras socialdemokratas Ričardas Malinauskas taip pat nenori dalytis valdžia savivaldoje su visuomeninėmis organizacijomis: “Visuomeninių organizacijų negalima tempti ant vieno kurpalio, bet nemažai yra ir tokių, kurios nejaučia jokios atsakomybės už savo veiksmus. Daug norinčiųjų laimėti rinkimus, bet kai reikės prisiimti atsakomybę už pažadus rinkėjams, aukso kalnų žadėtojai ners į krūmus”.

Ar vienas geriausių Lietuvos merų norėjo pasakyti, kad politinės partijos jaučia atsakomybę ir neneria į krūmus prisižadėjusios per rinkimus?

Taigi Konstitucinio Teismo nutarimas įveiktas. Seimas užkirto kelią į savivaldos rinkimus net labai solidžioms vietinėms bendruomenėms, jau įrodžiusioms savo atsakingumą. Viltis, kad politinių sprendimų galia gali būti padalyta tarp politinių partijų ir nepartinių visuomeninių organizacijų, numarinta. Ar turi moralinę teisę politinės partijos uzurpuoti savivaldos valdžią?

Ką turi padaryti partijos, kad nebūtų laikomos arogantiškų plėšikų gaujomis ir įgytų nors šiek tiek piliečių pasitikėjimo? Pirma, jos turi susitvarkyti savo legitimumą. Piliečiams turi būti aišku, kas yra šių partijų nariai ir kam jos atstovauja. Reikalavimas tik tūkstančio narių, norint įsteigti politinę partiją, yra politinė kvailystė ir leidžia lengvai įsteigti partijas tokiems smulkiems politikos sukčiams kaip Arūnas Valinskas. Kiek yra narių po įsisteigimo jų sąrašuose, niekas nežino.

Antra, partijos turi rimtai žvelgti į savo narius ir vadovus, privalo apsivalyti nuo apsivogusių, susikompromitavusių partiečių. Trečia, partijos turi pasirūpinti, kad Lietuvoje egzistuotų tik civilizuotas lobizmas – pramonininkai, energetikai, transportininkai ar prekybininkai turėtų veikti ne per savo asociacijas, o registruotis kaip legalios lobistinės organizacijos pagal lobistinės veiklos įstatymą, kad galėtume matyti jų viešai deklaruojamus interesus bei kiekvieną šių ponų apsilankymą Seime ar susitikimą su partijų vadovais.

Ketvirta, partijos turi susitvarkyti savo finansavimo skaidrumą. Ne juridiniai ir fiziniai asmenys turi būti didžiausi partijų rėmėjai, o partijų nariai, mokantys nario mokestį, ir mokesčių mokėtojai per valstybės biudžeto paramą partijoms.